Ignas Kazakevičius: "Sąvoką "šiuolaikinis menas" jau reiktų užbraukti"

Taigi apie šokiruojantį, sadomazochistinį, kartais komišką šiuolaikinį meną, jo atsiradimą ir apraiškas Klaipėdoje, meno perspektyvą ir sąvokų mirtį - pokalbyje su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktoriumi, menotyrininku Ignu Kazakevičiumi.

Apie pradžią

Gal galite trumpai papasakoti apie šiuolaikinio meno atsiradimą Klaipėdoje? Kokia šiandien čia vyrauja situacija?

Šiuolaikinio meno judėjimas Lietuvoje prasidėjo praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio pabaigoje. Visų faktų minėti neverta, bet paminėčiau keletą jų. Vilniuje startuoja grupė "Žalias lapas", kurią galime laikyti viena pirmųjų Lietuvoje. Kaune - grupė "Post Ars", Klaipėdoje - "Prarastoji karta". Kauniečiai ir vilniečiai 1988-1990 m. propagavo hepeningo, akcijos, performanso meną Lietuvoje.

Klaipėdoje "Prarastoji karta" užsiėmė modernizmo restauracija, panašiu metu kiti menininkai pradėjo rengti parodas, jungiančias įvairias meno sritis, pavyzdžiui, poeziją ir fotografiją - kas šiais laikais atrodytų gana banalu.

1990 m. Lietuvoje įsikuria Džordžo Sorošo išlaikomas Atviros Lietuvos fondas (ALF), kuris padarė didžiausią įtaką tam, kad Lietuvoje apskritai atsirastų šiuolaikinis menas. Meno sklaidai užsienyje padėjo pirmieji lietuvių menininkų prisistatymai Venecijos bienalėje bei lietuvių menininkų emigracija į JAV, Vakarų Europą.

O Klaipėda tuo metu tebuvo šio proceso aidas. Dauguma čia kūrusių menininkų buvo emigrantai iš Didžiosios Lietuvos, kurių daugiausiai į Klaipėdą atvyko apie XX a. 7 deš., kai, pabaigę institutą, jaunuoliai gaudavo paskyrimą ir taip su regiono menininkais sukūrė Klaipėdos menininkų branduolį.

Neoficiali~menininkų~grupė~"Doooooris" Klaipėdoje aktyviai veikė 1989-1995 metais. Naujojo avangardo grupę sudarė penki nariai: Audrius Jankauskas, Arvydas Karvelis, Saulius Kanapeckas, Remigijus Treigys ir Raimundas Urbonas (1963-1999 m.). Senosios dailės tendencijos, metodika jaunų menininkų nebetenkino, tad jie pradėjo kurti kitokį meną.

Grupė "Doooooris", kuriems su "Prarastąja karta" taip pat buvo ne pakeliui, ieškojo "neformato". Jie organizavo pusiau vaikiškas, pusiau rimtas meno akcijas.

Šiuolaikinio meno pradžia Klaipėdoje sutampa su postmodernistinio neformato, alternatyvos oficialiajai kultūrai ieškojimu. Vis dėlto tokio reiškinio kaip Klaipėdos šiuolaikinio meno scena nėra. Turbūt teisingiausia būtų sakyti, jog šiuolaikinį meną kuria pavieniai menininkai.

Kita vertus, ar Klaipėdai reikalingas šiuolaikinis menas? Juk Klaipėda yra uostas, kuris gyvena iš importo ir eksporto, produkcijos pekrovimo, t. y. logistikos. Menine prasme taip pat reiktų lygiai taip pat užsiimti kultūrine logistika - rodyti įvairių kategorijų, stilių, skirtingas meno tendencijas akcentuojančias parodas, pristatyti skirtingas menininkų kūrybos strategijas.

Na, o Vilniuje?

Vilniuje - kitaip. Tai yra kritinės masės miestas, kuriame ir daugiau menui neabejingų žmonių. Ir ne vien menininkų, bet ir žiūrovų, mecenatų, vadybininkų, galeristų, meno studentų - kurie ir sukuria branduolinę reakciją. Kuo daugiau reaktyviosios medžiagos, tuo daugiau atomų, kurie tarpusavyje susidurdami skatiną aistras, diskusijas, debatus ir naujų kūrinių atsiradimą.

Kokius šiandien kuriančius klaipėdiečius, šiuolaikinio meno atstovus, galėtumėt įvardinti? Benas Šarka - turbūt vienas iš jų?

Beno aš nepriskirčiau šiuolaikiniam menui, kadangi jis vartoja, vadinkime, ikikultūrinę, neartikuliuotą, primityviąją kalbą. Jis kuria užuominą, atskirus garsus, fragmentus, kurie žiūrovo galvoje turėtų susijungti ir sukurti tam tikrą vaizdą. Jo kuriamas teatras yra pusiau meno akcija.

Šiuolaikinio meno kūrėjais įvardinčiau nebent architektą Vytautą Balsį bei Plungės rajone gyvenantį Juozą Laivį. Deja, savęs jis klaipėdiečiu nelaiko.

Mūsų aplinka yra mūsų veidrodis

Kaip apskritai apibrėžti šiuolaikinį meną kaip sąvoką? Ar yra skirtingi stiliai, kryptys?

Šiuolaikinis menas yra šiandiena, dabar kuriamas menas. Skirtingi stiliai ir kryptys, žanrai egzistavo ir bus visada. Vieni žavisi impresionizmu, kitiems labai patinka pseudosiurrealizmas ir pasteliniai tonai, dar kitiems kičas ar neokonceptualizmas.

Kaip dažnai prisidengiant šiuolaikinio meno skraiste bandoma žiūrovams parduoti bevertį produktą?

Tai yra pardavėjo ir pirkėjo susitarimo, pasitikėjimo ir tikėjimo parduodamu produktu klausimas. Pirkti niekas neverčia. Meno rinką įsivaizduokite kaip didelę buitinės technikos parduotuvę, kurioje taip pat pilna vienadienio šlamšto, bet yra ir originalių daiktų. Visose gyvenimo srityse veikia vardai ir mada.

Meno pasaulyje neretai vartojamas žodis "eksperimentinis". Ar taip siekiama išvengti skaudžių kritikos strėlių? Jei kūrinys niekam nepatiks, galėsiu apsiginti, kad tai tebuvo bandymas, eksperimentas...

Ir taip gali būti. Skirtingai nuo prekių gamintojų, kurie taip pat eksperimentuoja, kuria koncepcinius modelius ir dizainą, daug metų tiria rinką, stebi konkurentus, tobulina savo gaminį, menininkai neretai išmeta į eterį žaliavą, kurią kartais vadina laisve prisistatyti ir pateikti savo kūrybą taip, kaip jiems atrodo. Tačiau nepamirškime, kad menas neturi logiškai apibrėžiamų vertinimo standartų bei matavimo vienetų. Mus visus veikia skirtingi dalykai, mūsų aplinka yra mūsų veidrodis, o mes - tik atspindys jame.

Galvosūkiai - nebepopuliarūs

Anksčiau menas dažniausiai buvo kuriamas visuomenei. Norėta priblokšti, nustebinti, pamokyti ją. O dabar?

Menininkas nebėra šauklys. Anksčiau ir teatras, ir dailė turėjo žymiai daugiau galios. Tarkime, gotikos laikais bažnyčios pradėjo intensyviai puoštis skulptūromis, freskomis - tam, kad žmogus, kuris neskaito Biblijos, skaitytų ją vaizdais Dievo šventovėje. Renesanso epochoje vyravo užsakomasis menas, kurį išskirtinai palaikė mecenatai.

Kita vertus, anksčiau žiūrovas labiau gilindavosi į kūrybą, ieškojo ten prasmės. Ir nauji atradimai (menininkų sukurtos formos ir spalvų deriniai) jo galvoje sukeldavo kad ir nedidelę, bet revoliuciją. Tačiau dabar dėl telefonų, interneto, televizijos informacija teka neįtikėtinu greičiu. Dėl intensyvios informacijos kaitos žmogus nebeturi kada galvoti, jausti, analizuoti, tad tiesiog plaukioja paviršiumi.

Rimtesnis menas vidutinio meninio išprusimo, statistiniam žiūrovui apskritai tapo nebeaktualus. Galvosūkiai šiandien nebepopuliarūs, nes tokiuose renginiuose žmonės pasijunta tarsi lankytųsi labirinte.

Kita vertus, nebestebina ir šiuolaikinio meno parodos, kadangi jos primena laikraščio skaitymą. Šiandien tam tikri meno darbai ir informacija aktualūs, rytoj - jau nebe.

Manau, sąvoką "šiuolaikinis menas" jau reiktų užbraukti. Dabar meną vertėtų vadinti tiesiog menu. Ir apskritai viskas tapo menu. Arba galima sakyti, jog, atvirkščiai, niekas nėra menas. Žodžiu, šiandien meno suvokimo ribos yra taip išskydusios, kad netgi įprasta konferencija ar logistika gali tapti menu.

Numatote šiuolaikinio meno baigtį?

Šiuolaikinio meno sąvoką tapatinčiau su postmodernizmo era. O dabar gyvename medijų visuomenėje. Ir ta žinia, kurią anksčiau kūrėjai formuodavo per šiuolaikinį meną, šiandien gali lengvai pereiti į kitas formas: socialinį aktyvizmą (kai plakatas, politinė akcija, karikatūra laikraštyje laikomi meno kūriniu), dokumentiką, dizainą.

Be meno išgyventume

Pamenu, dešimtoje klasėje per lietuvių kalbos kalbėjimo egzaminą turėjau atsakyti į klausimą, ar menas išgelbėtų pasaulį. Atsakiau teigiamai, bet dar iki šiandien nesu tuo tikra. Ką manote jūs?

Manau, žmogus be meno išgyventų. Tačiau neišgyventų be dizaino ir architektūros. Juk žmonės visada norėjo ir norės būti originalūs ir išskirtiniai. Dizainas ypač padeda išsiskirti iš minios.

Kokių meninių iniciatyvų, jūsų akimis, šiame visko pertekusiame pasaulyje trūksta?

Trūksta atraktyvių, kelias mūsų jusles (regą, skonį, kvapą, lytėjimą) veikiančių parodų, kur būtų daugiau negu vienas vaizdas ir transliuojama daugiau nei viena žinia. Norisi, kad žmogus ten pasijustų tarsi proceso dalimi ir pats taptų žinia ir jos laidininku.

Meno ieškosime virtualioje realybėje

Kokią apskritai meno perspektyvą matote?

Menas persikels į virtualiąją realybę. Ateityje turbūt nebeliks galerijų, kadangi jos nebebus aktualios ir taps multifunkcinėmis erdvėmis. Tai, kas dabar pateikiama kaip alternatyva, taps puikia preke. Liks tik muziejai su istorinėmis, ilgalaikėmis ekspozicijomis ir įvairiomis edukacinėmis veiklomis.

Ateityje turbūt nebeliks ir popierinių laikraščių - tik knygos, kadangi skaityti jas vėl tapo madinga. Čia reiktų nebent pamąstyti, kokios knygos turės išliekamąją vertę, o kurios - ne.

Jeigu anksčiau knygos buvo perduodamos iš kartos į kartą ir jas skaitė skirtingų kartų atstovai, dabar, kai Lietuva tapo nepriklausoma, kiekviena naujoji karta "atneša" knygų savo kartai.

Subtilesnis šokiravimas

Parodų rūmų misija - šiuolaikinėmis meno formomis ir priemonėmis pristatyti visuomenei meno aktualijas, kūrybos procesus, ugdyti visuomenę. Kaip vyksta ta visuomenės edukacija? Juk dažniausiai šiuolaikinio meno kūrėjai siekia kito tikslo - šokiruoti žmogų.

Šokiravimas vis rečiau tampa savitikslis - to reikia reitingams, žurnalistams, reklamai, galerijų pardavimams. Šokiravimas šiuolaikiniame mene, manau, labiau buvo susijęs su kartų kova, modernizmo ir postmodernizmo lūžio momentu. Šokas visuomet žmonėms buvo keliamas įvairiais būdais. Subtiliai - netiesiogine prasme apverčiant aukštyn kojomis visiems puikiai žinomą frazę ar, pavyzdžiui, Marcelio Diušampo (Marcel Duchamp) atveju, kai 1919 m. jis Leonardo da Vinčio "Monai Lizai" pripiešė ūsus. Tai - apropriacijos principas, kai "pasisavinamas" svetimas kūrinys, pakeičiamas jo turinys, reikšmė, nors didžioji turinio dalis lieka ta pati.

Tačiau šiandiena šokiruoti žmogų yra sudėtinga. Kad atkreiptum į save kito žmogaus dėmesį, gali rėkti nerėkęs...

Postmodernizmo epochoje ieškota įvairių formų, kaip šokiruoti žmogų: liejant kraują, prisikalant save prie kryžiaus, darant sau plastines operacijas ir kitais sadomazochistiniais, brutaliais veiksmais. Šiandiena tai vyksta subtiliau - žmonės patys gauna tai, apie ką jiems kužda pasąmonė, t. y. jie nesąmoningai atsirenka, kas juos gali šokiruoti iš daugelio šoko priemonių. Puikus šokiravimo ir meno estetikos pavyzdys galėtų būti klaipėdiečio Julijono Urbono kūriniai - "Mirties kalneliai" ar "Orgazmo karuselė".

Plastines operacijas?

Prancūzė menininkė Orlan visą gyvenimą tendencingai savo veide darė plastines operacijas. Ji skelbė, kad jos kūnas yra meno kūrinys, ir vis ką nors implantuodavo, keisdavo.

Kaip vertinate kūrinius iš žmonių kūnų? Tokius kaip "Human Body Exhibition".

Tai yra puikus pavyzdys diskusijai: ar tai yra menas, ar tiesiog anatomijos paskaita? Vieni sako, kad šios ekspozicijos autorius yra menininkas, kadangi jis ne tik negyvėliams nulupa odą, bet ir sukuria jiems žaismingą pozą. Tačiau aš manau, kad tai yra labiau anatominis reportažas.

Šiuolaikinis menas nėra labai populiarus. Didelė visuomenės dalis jo nė nesupranta. Tačiau įstrigo mintis, jog jis iš tiesų atitinka masių poreikius. Juk masių skonis - kuo labiau šokiruoja, tuo jiems įdomiau. Tiesa?

Kiekviena revoliucija anksčiau ar vėliau yra gražiai supakuojama ir parduodama. Senieji dirgikliai ir senos sąvokos mirė. Duokite mums naujų, - sako meno publika. Tai, kad šiuolaikinis menas atitinka publikos poreikius, reikėtų suprasti kaip teiginį, jog dabar "bilietas" į intelektualų, udergroundinį, pasaulį kainuoja tiek, kiek nusprendžia pati publika. O atlikėjai dažnai padeda patys supakuoti ir parduoti maištingas idėjas.

Mene laisvės nėra

Sakoma, kai menas gauna pernelyg daug laisvės, jis linksta į kraštutinumus. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kaip jūs suprantate meno ir laisvės ryšį?

Nei menas, nei menininkas laisvės neturi. Tai - tik iliuzija, palaikoma egzistuojančios bet kurios šalies politinės sistemos. Daugumoje atveju menininkas kuria taip kaip nori, kol jam yra leidžiama taip daryti, kol jo kūriniai yra nekenksmingi valdžiai, kol jis neatsibodo užsakovui ir panašiai. Kraštutinumai taip pat būna valdžios toleruojami, nes toks požiūris pabrėžia demokratijos egzistavimą. Laisvė? Skirdami lėšas meno projektams, remdami kultūrinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, meno mokyklų veiklą, viso pasaulio politikai "nuleidžia garą", leisdami menininkams būti menininkais, o ne tapti socialiniais aktyvistais, įvairių teisių gynėjais, politikais. Taip aktyviam menininkui suteikiama teritorija tarp noro pasireikšti ir galimybių ribos, frustracijos ir galimybės maištauti, o vidutinybei tiesiog gaminti meno produkciją interjerams papuošti. Žmogus yra laisvas tik svajonėse, jų niekas negali atimti ar koreguoti.

Kaip vertinate diskusijas, kilusias Klaipėdoje dėl galimai neskaidraus pinigų kultūrai paskirstymo?

Tai - peštynės tarp žmonių, kurie nori būti priklausomi. Tarkime, teatras ar nevyriausybinės organizacijos - nedidelių festivalių, parodų rengėjai ir kiti, siekiantys būti nepriklausomi, turėtų užsidirbti iš repertuaro, parduotų bilietų, įrašų, suvenyrų. Tačiau tai, matyt, neįmanoma, nes mes neturime tiek daug kultūros vartotojų.

Didžiausia mano svajonė yra ta, kad pasaulyje būtų daugiau laisvųjų menininkų, kurie, sukūrę vieną darbą, nebūtinai turėtų iškart stvertis kito. O gautus už tą darbą pinigus galėtų investuoti į laiką apmąstymams ir kito svarbesnio bei įdomesnio darbo kūrimą.

Kokių įdomiausių asmenybių esate sutikęs bei parodų aplankęs?

Įdomiausias projektas - "Prestižas: šių dienų fantasmagorija", kurį organizavome su kuratoriais Vidu Poškumi ir Julija Čistiakova ir kurio katalogo įvadinį tekstą parašė vienas žymiausių pasaulio šiuolaikinių meno teoretikų prancūzas Nikolia Burijo (Nicolas Bourriaud). Jo žinios apie šiuolaikinį meną sugulė daugybėje knygų, iš kurių šiandien mokosi meno studentai. Mes paprašėme jo parašyti santrauką lietuvių kuratorių leidžiamam katalogui apie prestižo sąvoką mene ir kodėl svarbi ji pasauliniame kontekste. Įdomiausia tai, kad šiame projekte mes patį Nikolia Burio Parodų rūmuose pristatėme kaip parodos eksponatą. Jo pasiklausyti ir pasižiūrėti atvyko kone visa Lietuva.

Kuratorius iš Prancūzijos pasakojo apie prestižą kaip apie triuką, burbulą, kai žmogus tikisi, kad iš skrybėlės bus ištrauktas kiškutis, ir laukia atomazgos, kurios metu tasai triukas turėtų būti paaiškintas. Sąvoka "prestižas" yra dirbtinai sugalvota, bet, mano nuomone, ji yra svarbi šių dienų menininkui, kuris neturi laiko ilgai "gimdyti" unikalios idėjos.