Alina Orlova: "Man visąlaik šiek tiek atostogos..."

"Dokas - gera erdvė, didelė, neutrali. Lietuvoje trūksta būtent tokių salių. Man ten buvo jauku, - prisimindama savo koncertą, liepą vykusį Klaipėdoje, sakė Alina. - Šį kartą irgi bus smagu atlikti naują programą. Tikiuosi, žmonėms bus įdomu."

Neseniai antrąjį albumą "Mutabor" pristačiusioje A. Orlovos muzikantų komandoje įvyko pokyčių. Ilgametis jos bendražygis, smuikininkas Simas ("mokėmės toje pačioje mokykloje, pradėjome groti dar aktų salėje") palieka grupę - išvažiuoja pakeliauti. Vietoje jo į grupę atėjo kitas žmogus. Be to, atsirado ir naujas instrumentas - violončelė.

"Man visąlaik šiek tiek atostogos, šiek tiek ne atostogos. Turiu omeny, juk nedirbu taip rimtai, nesuprasi, ar išvis tai vadintina darbu. Vasarą buvo ir kelionių, ir visko, - pasakojo Alina. - Pasirodymai - daugiausia festivaliuose. Dabar ateina laikas tikrosioms gastrolėms. Vėl koncertuosiu Prancūzijoje bei kitur. Jau suplanuoti koncertai Rusijoje - yra nemažai atokesnių miestų, link Sibiro. Veiklos užteks iki kitų metų pradžios. O po to gal pailsėsiu, šiaip kur nors išvažiuosiu."

Esi atsipalaidavusi. Kai koncertuoji, neatrodo, kad tau tai būtų kainavę ilgas valandas repeticijų.

Taip, ilgų repeticijų tai nekainuoja... Aišku, geriau būtų ilgiau repetuoti, nes tuomet atlikimas yra sklandesnis ir, įtikima, padidėtų koncertų emocinis krūvis. Per koncertus sunaudoju daug energijos. Bet šito dvasinio dalyko šiaip jau nesurepetuosi... Labiausiai noriu padaryti taip, kad visa tai būtų užtenkamai lengva.

Smarkiai neprakaituoji, bet sudedi daug dvasios?

Na, taip. Daugiau juk nieko ir neturiu, - šypteli.

Scenoje esi jau keleri metai. Ar per tą laiką papildomai mokeisi muzikos vingrybių?

Ne. Mokslų srityje nė kiek nesitobulinau. Tačiau daug išmokau per praktiką. Man trūksta žinių, bet manau, kad galiu pati išsiversti. Man svarbu išsaugoti tą savastį, tyrumą. Su juo ne taip lengva: kuo toliau eini su savo veikla, tuo labiau reikia jį saugoti, kad visa tai netaptų dirbtina. O pats gali lengvai peržengti šią ribą jos nė nepastebėjęs. Bet man atrodo, kad kol man pavyksta jos neperšokti. Apskritai man atrodo, kad šiek tiek priartėjau prie to, kaip norėčiau, kad skambėtų muzika. Bet visąlaik būna taip - tai prieini arčiau, tai nutolsti...

Šiaip ko nors pasimokyti norėtum?

O taip. Bet nieko nedarau, tik noriu, - juokiasi. - Ir geriau nesakysiu, ko būtent...

Koks atsiliepimas apie tavo muziką tave labiausiai nustebino?

Sulaukus įvairių reakcijų dauguma jų paskui kartojasi. Bet man įdomiausia atrodo tai, kai suaugęs žmogus prisipažįsta verkiąs klausydamasis mano dainų.