"Amerika davė tik bulvę ir tabaką, o iš pasaulio susiurbė viską..."

Klajonės

"Įkvėpimas man nebūna ypatingas nei namuose, nei svetur; jis tiesiog yra. Mūzos pasikeitė, bet palikime jas ramybėje: yra darbas, o kai jį padarai, ateina iškvėpimas - būni atidavęs viską, ką tuo metu gali", - sako klaipėdietis dailininkas Ernestas Žvaigždinas.

Iš užatlantės paskui jį vis dar sugrįžta paveikslai, kurių parodą klaipėdiečiai turėtų išvysti šį rudenį P. Domšaičio galerijoje. Priminsime, jog pirmoji E. Žvaigždino paroda buvo surengta Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, antroji - Balzeko muziejuje, o paskutinioji - šį pavasarį - Čikagos Čiurlionio muziejuje. Po šios dar planuota paroda Vašingtone, Lietuvos ambasadoje, buvo atidėta dėl patalpų remonto.

"Susiklosčius aplinkybėms, pakeičiu geografinę padėtį. Žinoma, man patinka svetimos parodų salės, vien dėl to, kad ten į autorių niekas nežiūri pro padidinamąjį stiklą, nėra jokių asmeniškumų. Bet jokiai šaliai nedarai meno tam, kad tave įvertintų, svarbu save išreikšti. Kurdamas vadovaujuosi tik intuicija, nėra čia loginio ar akademinio mąstymo, ir man neįmanoma atsakyti, kodėl aš tapau. Jeigu sužinočiau, iškart padėčiau teptuką", - įsitikinęs menininkas.

Kokia spalva šiuo metu vyrauja Tavo drobėse?

Spalva, kaip ir žodis, virsta kūnu, tačiau aš nelinkęs apie ją kalbėti, nes nesu chirurgas, kad preparuočiau būsenas, nei rašytojas. Man visos spalvos gražios, išplaukiančios iš pasąmonės chaoso. Man nereikia stenėt prie drobės, tapau lengva ranka. Turbūt esi teisi, pavadinusi mane ekspresionistu.

Kas patį sieja su jūra? Juk nesi iš tų, kurie ją myli nuo kranto?

Moku buriuoti, bet man trūksta tam laiko. Ne, jachtos neturiu, bet turiu draugų su jachtomis. Manau, kad jūrą reikia pažint, perplaukti štormus, patirt ekstremalių situacijų, tada tampi kitoks. O audros didžiausios - krante (juokiasi).

Ar sunku tapti pastebimu Amerikoje - čempionų šaly, tautų, rasių katile?

Jeigu nori tapti niekuo - važiuok į Ameriką. Ten nebūsi pirmas, gali būt paskutinis. Dirbu ir elgiuosi taip pat, tik gal tenykščiams keista, kaip aš pragyvenu; ten visi atvažiuoja užsidirbt, o aš tapyt. Bet jeigu eičiau plytų nešiot, negalėčiau tapyti, tad man reikia pasirinkt.

Su menais ten labai paprasta, klesti kičas, daugelis ir gyvena iš to - iš delfinų, palmių. Bet kas pasakys kičo formulę?

Kokias pajautas gaudžiau? Žuvį su meškere. Juokauju, dažniausia žvejoju akimis. Amerika - graži šalis, nuo ledynų iki karštų smėlynų, kanjonų, krioklių ir okeanų. Bet mes esam visi skirtingi ir neverta analizuoti. Pirmais metais, kai ten buvau, leisdavausi į ginčus dėl kitokio gyvenimo būdo, vertybių, bet tik pamačiau, kad elgiuosi kaip kvailys.

Ničnieko nereikia įrodinėt: ten - diena, pas mus - naktis. Viena, kai pamatai gražiąją Amerikos pusę, o kita - kai pagyveni, tačiau kelionėje visa plaukia, nesustoji, nesitrini aštriais kampais.

Visąlaik judi, nusišlifuoji kaip deimantas. Man kelionė yra būties esmė. Netapiau to, ką mačiau, tik pavadinau savo darbus floridietišku etapu, nors nežinau, kas tai yra, nefiksavau primityviai paukščio ar kaktuso.

Dirbau ir Čikagoj, sėdėjau tarp dangoraižių draugų namuose - kaip miške. Žinai, drobėse, kurias parvežiau, kiti pamato daugiau, negu aš pats. Juk viską ir darai dėl kitų.

Man nauja, kad į Tavo drobes "ateina" moterys...

Jeigu jau užeina... Neanalizuosim čia epochos grožio idealų; neišradinėji dviračio, yra gražios formos, jų neišvengi, juk moteris turi skirtis nuo begemoto.

Jos ateina iš vizijų, malonumas tas pats, kas prisilietimas... Šiaip nenoriu juodint, bet mūsų moterys gražesnės, kalbos nėra.

Kalbama, kad trečia lietuvių karta nuo žagrės be rugių lauko, smūtkelio, piliakalnio dvasiškai sunyksta, kaip indėnai rezervate be prerijų.

Netiesa. Išeiviai daugiau išlaiko lietuvybę nei mes. Nes jie yra toli, nemato realybės ir gyvena iliuzijomis. Dipukai (antra išeivių karta) nupirko kelis mano paveikslus. Kartais jie perka iš patriotizmo, nors jų namuose nėra vietos, kur kabinti. Vyrauja bakūžės samanotos, kryžiukai, bet lietuvybė tuomi nesibaigia.

Ir ten antroji karta pjaunasi su trečiąja, kaip ir pas mus, kažkas nesueina. Jiems keista, ko ten važiuojam. Jie užsidirba tuos pinigus, bet jų išleist nebeturi kur, viską sukiša į buitį, namus, mašinas ir laivus.

Amerika duoda tau, ką nori, tik po to turi atidirbt už tą, ką pasiėmei, ir tau visas gyvenimas nueina šuniui ant uodegos. O po laiko supranti: gal tau to nereikėjo, bet esi įklimpęs.

Butų interjerai pas mus gražesni, juk esam Europa. O ten visa - etalonas, šablonas, vaizduotei maža tos vietos. Šiaip amerikonas neprisiriša prie vietos, jis iš prigimties amžinas klajūnas. Bet aš nesiimu spręst, ar lietuvis, prisirišęs prie žemės, mato ką, be slieko... (juokiasi).

Ar lankydavai ten parodas?

Mačiau ir modernaus meno muziejų, ir indėnų etninį meną. Jie ten rezervatuose, vargšeliai suvaryti, kaip mūsų Jūrų muziejuje. Atėmė iš jų viską. Ne, jie gerti negali, nes jų organizmas neskaido alkoholio, ir jiems gėrimas yra mirtis. Čia gamta taip patvarkė. Bet jie ten atleisti nuo mokesčių, valstybė jiems jaučia moralinę skolą.

Kalbant apie menus, Amerika susiurbia viską, gali pasakyt - kaip kloaka, o kaip sakė vienas žmogus, ta šalis pasauliui davė tik bulves ir tabaką, o susiglemžė viską.

Šiaip kartą nuvažiuot į Ameriką yra labai sveika, tada atrodo, kad mes labai gražiai gyvenam. Na, pasaulis žiauriai globalizuojasi, nyksta sienos ir skirtumai.

Juk negrįžai pasipūtęs, turbūt įnikai į tapybą kaip kurmis?

Mhm, mhm... Yra labai daug neužbaigtų darbų Floridoje, jie veržia sielą ir smegenis, sugrįžta tos pajautos. Negrįžau įžūlesnis, kaipsyk viskas paprastėja, jokių nėra man čia žiaurių persikeitimų, į viską žiūriu ramiai.

Ne, nenoriu išeit vienuoliu į Himalajus. Dabar pirksiu dalgį ir pjausiu žolę palei savo trobą Ventės rage; tai man kaip uostas.

Tai pasakyk, ar iš tiesų skurdas yra pentinas ir žąslai menininkui, ar turtingojo platesnis akiratis ir kūrybos galimybės?

Na, žiūrint, kas tau yra turtas. Galimybė keliauti - tai taip. Bet čia sėdėt kaip perekšlei ir skųstis... Na, kam pasaulyje nesunku? Niekas iš meno nepragyvena, ir nereik turėt iliuzijų. Esam turtuolių pajacai, šiurkščiai tariant... Bet ten ta vidinė laisvė turtingesnė. Šiaip gali čia milijonierius išsidirbinėt, daryt šou, bet mes ir priimam tai kaip šou. Amerikoj toks paskęstų masėje kitų.

Na, o šiaip kodėl turi būt toks požiūris į meną, lyg tas būtų iš kosmoso nukritęs ar iš gelmių išlindęs? Jis yra normalus reiškinys, kaip ir kiti.

Na, sutinku, gal menininko žiūrėjimas į pasaulį kiek ir iškreiptas, bet nežinau, kas menas yra kitiems, o man tai yra paprastas darbas, kaip staliaus ar melioratoriaus. Nenaudinga bet ką dirbt. Ir nieko neveikdamas, gali patirti pasaulio pilnatvę.

Ivona ŽIEMYTĖ