"Liaudies menas parodo, kokie mes buvom prieš tūkstantmetį, tai mūsų ištakos, veidas, atgręžtas pasauliui. Savo žemaitišką identitetą išsaugosim, puoselėdami jį kaip gimtąją tarmę, su motinos pienu išgertą", - sakė karikatūristas, medžio drožėjas, tapytojas bei keramikas iš Barstyčių Antanas Jankauskas.
1955 metų balandžio 1 dieną Ievos ir Kazimiero šeimoje Barstyčiuose gimęs liaudies menininkas turi brolį dvynį;
su Juozu jie kartais drauge ąžuolą skobia.
Antanui ilgaplaukis barzdotas brolis panašus į Kristų, jis yra liaudies poetas. Aštuonių vaikų šeimoje užaugęs tautodailininkas prisimena, kaip vaikystėje mediniais tėvo drožtais šaukštais valgė. Be to, tėvas buvo numizmatas, azartiškas mainininkas, mainėsi aukso laikrodžiais, o mama - garsi siuvėja ir dainininkė. Bočius Liekis buvo žinomas knygnešys, ateitininkai nešė vainikus ant jo kapo ir kalbas sakydavo.
"Aš esu baisiai prie gimtinės prisirišęs, čia tokia gera aura, ir tas motinos gerumas... Dėl to net nebaigiau Telšių taikomosios dailės technikumo, po tėvo mirties sugrįžau mamai padėti", - sakė tautodailininkas, vėliau baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, ir po šiai dienai dirbantis Barstyčiuose dailės mokytoju. Norvegai, kurie bičiuliaujasi su Barstyčių vaikų globos namais, dovanojo brangią krosnį, tai jis moko vaikus molio puodus žiesti.
Keits karikatūristas
"Menas yra prigimties išraiška. Kūne pulsuoja kraujas, stebi aplinką ir pats esi neatskiriama gamtos dalis. Man patinka juoktis, ir kai į karikatūrą pažiūrėjęs žmogus juokiasi. Menkavertė ta, kuri be minties, o aš mėgstu globalias temas", - sakė dailininkas, jau daugelį metų dalyvaujantis tarptautinėse karikatūrų parodose. Jo karikatūras spausdino "Šluota", "Gimtasis kraštas", "Valstiečių laikraštis".
 |
| "VO KEITS", - sakydavo žemaičiai, mušdami vokiečius per šalmą. |
"Kiekvienas žemaitis vis kitoks su savo laukine prigimtimi. Šiais metais pažymėsime Durbės mūšio sukaktį, tai nupiešiau žemaičių pulką, mušantį vokiečius. Jie ir pavadinimą šiems sugalvojo: "Vo keits", - sakydavo, kuoka duodami šiems per šalmą", - juokėsi pokalbininkas.
Idėjos spaudžia smegenis
"Jeigu kas iš manęs meną atimtų, jausčiausi pilkos rutinos kalinys", - sakė Antanas, rodydamas savo tapytus siurrealistinius ir postmodernistinius paveikslus, kuriuos gaili parduoti. Žmona Rūta dailininką gėdija: "Kokias nesąmones tapai? Koks žmogus tokį ant sienos kabintų?"
Nutapė autoportretą - veidą, sudėliotą iš nuogų žmonių figūrų. Sako, kad nieko nėra svarbiau už žmogaus ryšį su žmogumi ir jo pažinimą, jo virsmą. Gracinga moters figūra, įtempta it styga, atsirado, kai pamatė jos fotografiją; tą žemaitišką Karmen nutapė su rožėmis vietoje plaukų. Rusiškas mėlynasis katinas Valdas pozuoja katinų ciklui. Keisčiausio paveikslo "Mėnulio graužikė" siužetas gimė, pasak autoriaus, medituojant prie jūros: "Saulės pinduliai taip keistai vandenyje lūžo, ir gimė vizija moters, žaidžiančios su mėnuliu, pasimylinčios su juo ir gal kartais jį graužiančios." Yra ne vienas paveikslas su Kristumi, turinčiu dvi veido puses - žemiškąją ir dangiškąją.
|
| Liaudies menininkotapyboje persipina humoras ir siurrealizmas. |
Medžio pajautos
"Kaip girtuokliui reikia išgerti, kad gyvas būtų, taip man reikia medį drožti. Žemaitis taip jautriai medį jaučia, lyg jo siela į jį persikeltų", - sakė Antanas, kurio namus puošia Užgavėnių kaukės.
Jis nėra fanatikas, bet jaudina ir sakralios temos, ir pagonybė, nes žino, kad mus krikštijo krauju ir kalaviju. Ir jo eilėraščiuose bei medžio skulptūrose atgimsta senovės karžygiai, ta Žemaitija - kaip gintaro gabalas, kalvos kaip milžino galvos...
"Savame krašte pranašu nebūsi, negaunu astronominių sumų už savo darbus. Rūpintojėliai iškeliauja į Belgiją ir Ameriką. Nesilaikau liaudiškų tradicijų, bet visa tai yra mano prigimties duotybė. Tradicinėmis pavadinčiau ratelių verpstes, kurias su mokiniais drožiame, ir nėra dviejų vienodų, kaip pirštų atspaudų vienodų nebūna", - sakė pokalbininkas.
|
| "Piešti reikia kuo mandriau, keisčiau, tik tada paveikslas - įdomus", - mano A. Jankauskas. |
Daug Antanas yra išdrožęs stogastulpių, antkapinių paminklų, skulptūrų prie mokyklų: Alytuje - šventą Benediktą prie benediktinų vienuolių kuruojamos mokyklos, Baltarusijoje, Pelesoje - pelėdų šeimyną. Prie Barstyčių šventųjų apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios pastatė paukščio skulptūrą, Vytį ir angelą. Jį miestelio šviesuolis užsakė iš Sibiro negrįžusiųjų atminimui. Paskutinysis didelis šio tautodailininko kūrinys - 5 metrų aukščio skulptūra, skirta 1259 metais vykusiam Skuodo mūšiui, kuriame žemaičiai nugalėjo Livonijos ordiną. Skulptūtra pastatyta Barstyčių miestelio centre per praėjusią Žolinę.
"Skulptūromis perteikiu žemaičio dvasią, niūrią didybę, paslaptingumą. Pagalvoju, kas po šimto metų liks iš Lietuvos? Mes turime savo šaknis puoselėti, gražiais darbais parodyti savo veidą, kad kokie kinai mus gerbtų ir vertintų", - mano Antanas.
Kol sveikatos yra, meistras nori dar keletą kunigaikščių Barstyčiams išdrožti, ir kompoziciją kaimyno sodybai. Šio žmona mėgsta gėles, o jis - žvejys, tai pavaizduosiąs moterį kaip deivę, o vyrą - kaip jūrų valdovą.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą