Anksčiau režisierius "Vakarų ekspresui" pasakojo, kaip susidomėjo teatro menu. Vienas jo klasės draugas gimtinėje, prie Nevėžio, žvyro karjeruose padarė teatrą. Rankomis iškasė vietas žiūrovams atsisėsti, o pats apačioje krūmuose vaidindavo. Kiek kartų jis vaidino - tiek kartų iš įdomumo A. Milinis žiūrėjo.
"Mokykloje mokytoja pastatė "Žaldokynę". Tada nebuvo elektros, spektaklį apšviesdavome žibalinėmis lempomis su popieriniais gaubtais, kuriuos reikėdavo sukioti. Dar du vaikai traukiodavo uždangą. Mane tada pasirinko vienu iš scenos darbininkų. Tos dienos, kai vykdavo spektakliai, man būdavo didžiausia šventė", - pasakojo A. Milinis.
Pirmą kartą aktoriumi pašnekovas buvo devintoje klasėje, kai teko vaidinti mokyklos spektaklyje "Vaikiukas". Tačiau savo teatrinę kūrybą jis skaičiuoja nuo 1962 m., kai pradėjo vaidinti Vilniaus kultūros ir švietimo technikumo spektakliuose. Teko lankyti ir J. Miltinio studiją.
Prigužėjo beveik 400 moksleivių
Pradėjęs dirbti Klaipėdos konservatorijos (dabar Klaipėdos universiteto Menų akademija) Mokomajame teatre dėstytoju, A. Milinis pamatė, koks talentingas yra jaunimas. Taigi režisierius užsidegė įkurti moksleivių teatrą.
Vėliau jis turėjo savo dramos studijas Pionierių namuose, prie "Švyturio" kino teatro. Tačiau teko ilgai vaikščioti po įvairias įstaigas, kol pagaliau režisieriaus užmojai buvo išgirsti ir 1991 m. buvo įkurtas jaunimo teatras "Aušra". Anot A. Milinio, teatrui atsirasti ypač padėjo miesto Švietimo skyrius. Į pirmą pakvietimą vaidinti atsiliepė net 394 moksleiviai.
"Jie turbūt pagalvojo, kad ieškomi aktoriai vaidinti Dramos teatre", - juokėsi prisiminęs režisierius. Vėliau iš tos daugybės jaunimo per vargus jis atsirinko 14 gabių žmonių. Ko tik atrankoje nedalyvavo... Ir kreivų, ir šleivų, ir labai mažų... Bet juk visi labai norėjo!
Pastačiusi pirmuosius spektaklius, jaunuolių teatro trupė sulaukdavo ypač didelio žiūrovų dėmesio. Salės buvo pilnutėlės! "Tuomet tiesiog pasipylė vaidinti norintys vaikai. 60-ies vietų salėje netilptų žiūrovai, kiek aš išugdžiau aktorių. O kiek tarp jų gerų žmonių!" - džiaugėsi A. Milinis.
Šiuo metu "Aušros" teatro 25-mečiui ruošiamas spektaklis, kuriame vaidins buvę teatro ugdytiniai, šiandien profesionalai. Tarp jų - Inesa Linaburgytė, Skaiva, Žana Gončar, Simona Kirklytė, Lukas Alsys, Kamilė Rutkaitė ir kiti. Bandyta prisikvieti ir režisierę Kristiną Buožytę bei kitus šiandien profesionalius kūrėjus, artistus ar kitų sričių atstovus.
Nieko nekeistų
Simboliška, kad jūsų jubiliejus sutampa su teatro jubiliejumi. Kokios mintys kyla pažvelgus į tuos metus?
Atsigręžęs atgal, pasižiūrėjęs į nueitą kelią, kitos profesijos nesirinkčiau. Vidurinėje mokykloje sportavau, mąsčiau - gal stoti į Kūno kultūros institutą ir turėti savo sporto salę. Tačiau vėliau pasitarėm su klasės draugu, plaukiku, kad ir taip galima sportuoti, o šalia reiktų įgyti ir kitą profesiją.
Kurį laiką rinkausi tarp žurnalistikos, teatro ir teisės. Tačiau nusprendžiau mokytis teatro meno, nors vėliau įstojau krimsti ir žurnalistikos mokslų. Tačiau mokytis man buvo labai neįdomu. Gal dėstytojai nepatiko, gal tiesiog buvau "perdegęs" nuo mokslų...
Vis dėlto lankiau žurnalistų kursus, o vėliau porą metų intensyviai dirbau šioje srityje.
Taigi, kaip ir minėjau, šiandien nenorėčiau gyventi kitaip nei gyvenau, tik galbūt būčiau pasirinkęs kitus žmones.
Prieš devynerius metus "Vakarų ekspresui" teigėte, kad "jaunuolių noras vaidinti, parodyti save, įrodyti savo vertę sustiprėjęs. Norinčių vaidinti vaikų būrys nemažėja, atvirkščiai - didėja. Labai keista, tačiau noro išbandyti jėgas scenoje neužgožė technokratijos amžiaus stebuklai - televizoriai, kompiuteriai". O kaip dabar, kai praėjo beveik dešimtmetis?
Noras vaidinti sumažėjo maždaug dviem trečdaliais. Dabar narkotikai, verslas, greitas uždarbis, išvykos į užsienį, noras greičiau tapti kavalieriais ir greičiau ištekėti už turtingo užgožia viską. Tad ne veltui nebenoriu į teatrą priimti jaunimėlio nuo penktos klasės ir, kaip vėliau dažnai pasirodo, bergždžiai atiduoti save, siekiant juos užsiauginti. Dabar priimu tik devintokus ir vyresnius.
Atrinkti aktorių trupę šiandien yra labai sunku. Tačiau per vargus aš vis dėlto atrinkau teatralų unikumą. Pas mus vaidina viena mergaitė, sėkminga sportininkė. Kokia plastika, užsidegimas! Žiūriu į ją ir galvoju, iš kur pas ją tiek energijos? Ji tiesiog maksimaliai atiduoda savęs scenoje.
Kita, prisimenu, atėjo ir pareiškė: "Laba diena, kas čia vadovauja? Aš noriu įsirašyti, noriu tapti aktore!" Aukšta, liekna, žydraakė mergaitė, pasirodo, esanti šeštokė! O juk mes priimame jaunimą nuo devintos klasės. Tačiau jos begalinis noras vaidinti (ji niekaip nesulaukusi, kol mama ją atves, tad atėjo pati) mane nugalėjo ir aš ją priėmiau.
Ieško gerų savybių
Ką buvimas scenoje duoda žmogui: pasitikėjimą savimi, patosą ar tiesiog kartais leidžia pabėgti nuo kasdienybės?
Neseniai buvau Panevėžyje, kur mano sūnus viename miesto knygynų pristatė savo knygą. Belaukdamas pradėjau žvalgytis po psichologinių knygų skyrelį - kaip įdomu! Viena knyga apie CŽV ypač sudomino. Čia buvo rašoma, kaip bendrauti, suartėti su žmogumi, kaip save pateikti, kad tavimi pasitikėtų... Ech, tiek pinigų nepasiėmiau, kiek knygų norėjau nusipirkti.
Taigi beskaitydamas minėtą knygą įžvelgiau didžiulį ryšį su teatro menu. Norint užlipti ant scenos, reikia turėti pilietinę drąsą. Stanislavskio sistema liepia priversti save. Žodžiu, per negaliu, reikia eiti, kad galėtum. Valia, kurią teatre bandome iš jaunimo ištraukti, privalo būti dominantė.
Tačiau į teatrą dažnai ateina bevaliai, plevėsos, nors ir gražūs, balsingi. Taigi tenka su jais smarkiai padirbėti ir įskiepyti šią dorybę.
Iš daugelio jaunuolių kalbos dažnai tenka išguiti kalbos šiukšles: "tipo", "karočia"... Sykiu jiems visada liepiu kvepėti, būti švariems, mokėti ranką paduoti, pasisveikinti, atsisveikinti.
Vaikuose nuolat ieškau gerų savybių, bandau jas ištraukti į paviršių. Regis, lįsdamas į žmogų, pradedi jį pažinti ir pasiūlai jam pačiam iš naujo susipažinti su savimi.
Taip pat reikalauju iš vaikų būti nuoširdiems ir nieko nuo manęs neslėpti. Mergaitėms, įklimpusioms į santykius, visuomet duodu patarimų, nes jos dažniausiai dėl to sudega. Jos meta teatrą dėl meilės (vaikinai neleidžia lankyti teatro) arba tiesiog teatras joms tuo metu tampa neįdomus.
Ką dar duoda teatras jaunuoliui? Leidžia susipažinti su personažu. O personažai - tai gyvenimas, kitas tvarinys, kita mąstysena, kita psichologija.
Taigi jūs ne tik režisierius, bet dar ir psichologas, mokytojas, patarėjas?
O kaip kitaip? Juk gaila gabaus jaunimo. Aš labai noriu, kad augtų jų kūrybiškos asmenybės. Bet jie nedėkingi. Išeina ir užmiršta.
Nori parašyti knygą
Jūs ką tik atšventėt garbingą jubiliejų, o atrodote gyvesnis nei kai kurie mano metų žmonės. Kokia jūsų paslaptis?
Jauni žmonės, kurie mane kasdien supa! Vieni mano pažįstami paklausė, su kuo dabar vaidinsiu vieną spektaklį: "Turbūt su kokia jaunute? "Ne, - sakau. - Su vienuoliktoke." Tai visi kad plyšo juokais! Matai, jiems vienuoliktokė gi ir yra jaunutė (juokiasi. - Autor. past.).
O šiaip aš esu "sugedęs" žmogus. Su kitais bendraudamas nuolat galvoju, o kaip jis atrodytų scenoje, kokį jam vaidmenį duočiau?
Kokie jūsų tolesni tikslai?
Turiu labai daug dienoraščių, noriu vieną dieną atsisėsti ir parašyti knygą apie "Aušros" teatrą, apie gerus ir blogus žmones.
Anot rusų aktoriaus ir režisieriaus Konstantino Stanislavskio, teatras prasideda nuo rūbinės. Nuo ko jums prasideda teatras?
Man teatras prasideda ryte, kai atsimerkiu. Jau esu tame spektaklyje, kurį statau, ar kolektyve, su kuriuo dirbu. Man teatras prasideda ėjimu į teatrą. Buvo toks aktorius, kuris nuolat piktnaudžiaudavo alkoholiu. Dėl to siuto teatro vadovas ir vienąsyk paklausė: "Na, pasakyk, kodėl tu geri?!" O šis atsakė: "Direktoriau, žmonės geria dėl trijų priežasčių. Vieni geria iš liūdesio, kiti iš džiaugsmo, o treti iš ryto..."
Dosjė
Antanas Milinis gimė 1941 m. balandžio 15 d. Sargėnuose, Panevėžio rajone.
1964-1968 m. mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija), dramos aktorius ir režisierius.
Dirbo Šilutės liaudies teatro vadovu ir režisieriumi, vėliau pakviestas dirbti į naujai susikūrusius Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus dėstyti teatro meno, režisūros ir aktorinio meistriškumo.
1980-1991 m. Telšių Žemaitės teatro režisierius. Nuo 1991 m. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teatro pedagogikos katedros dėstytojas.
1991 m. Klaipėdos "Aušros" vaikų ir jaunimo teatro steigėjas, direktorius ir režisierius. Festivalių "Vėjo malūnėlis", "Pavasario rampa" sumanytojas ir vadovas. A. Milinio iniciatyva suorganizuoto festivalio "Vėjo malūnėlis" metu buvo sukurta Baltijos šalių vaikų ir jaunimo teatrų asociacija, gyvuojanti iki šiol ir turinti kasmet rengiamą festivalį Seinuose (Lenkija) "Baltic-Satelid".
Nuo 1991 m., kai buvo įkurtas "Aušros" teatras, įrengtos keturios teatro salės, pritaikytos profesionaliam darbui su vaikais. Nuo minėto teatro gyvavimo pradžios iki dabar A. Milinis yra neatsiejamas nuo uostamiesčio vaikų ir jaunimo teatro - kaip režisierius, aktorius, pedagogas, kolega. Tai didžiausią autoritetą tarp režisierių, dirbančių su vaikais ir jaunimu, turintis maestro.
Jis yra pastatęs apie šešiasdešimt spektaklių profesionaliuose, mėgėjų ir jaunimo teatruose.
Informacija
"Aušros" teatro studijos 25-mečio proga balandžio 25-29 d. rengiama "Aušros" teatro savaitė. Dalyvauti kviečiami visi buvę "aušriečiai", šiandien dirbantys įvairiose srityse. Čia vyks susitikimai, paskaitos, seminarai, kūrybinės stovyklos, pasirodymai, renginiai, spektakliai, koncertai, filmų peržiūros kartu su esamais "aušriečiais", miesto moksleiviais, jaunimu ir kitais teatro mėgėjais.
Baigiamasis renginys vyks teatro gimtadienio dieną, gegužės 3-iąją.
"Viena galva - ne galva. Tad labai laukiame, tikimės, trokštame, dūstame ir alpstame, kaip norime pasiūlymų, naujų minčių ir ypač gausaus visų "aušriečių" pasibuvimo kartu, kuomet galėsime pasidžiaugti pasiekimais, nuveiktais darbais ir vieni kitais", - dalyvauti renginių savaitėje ragina "aušriečiai".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą