Apie ką freskų tapytoja kalbėjosi su daiktais

Kaip atsirado paroda "Prakalbinti daiktai"?

Aš juos tapiau nuo rugpjūčio pabaigos, kai tik atsilaisvinau po freskų Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Juk reikia kažką gyvenime daryti. Supratau, kad pasiilgau natiurmorto, tai jį ir dariau. Man labai patinka natiurmorto žanras, jeigu pastebėjai, man būna periodai: tai užeina noras pastelėmis piešti, tai akvareles lieti, tai abstrakčius paveikslus tapyti. Kažkoks signalas ateina. Tai būna iš anksto neplanuota.

O iš kur yra atėję tie natiurmortų daiktai? Ką tau pasakoja tie senoviniai indai?

Ilgainiui susipirkau - iš senienų krautuvėlės prie turgaus, per Jūros švenčių mugę, vis papildau. Jie yra stabilūs, gražūs, dėl to ir darau, kartais būna, kad galvoju apie žmones, kurie kažkada juos turėjo. Kai buvau svečiuose Airijoje pas sūnėną, ir ten iš sendaikčių turgaus nusipirkau indų. Jie turi savotišką istoriją, ir kai įsigilini, paprasčiausiai smagu.

Parodose dalyvaujate jau 30 metų, surengėte apie dvi dešimtis autorinių parodų. Kurią ar kurias iš jų išskirtumėte?

Galbūt tą didelę, kai 1999 metais penkiasdešimtmečio proga dariau Dailės parodų rūmuose. Ir freskų kartonai, ir darbai iš įvairių laikų, - mano darbų buvo visa didžiulė salė. O po to - mažesnės parodos, kurias retkarčiais padarau.

Kuriate monumentalias sieninės tapybos kompozicijas, piešiate pastelėmis, liejate akvareles ir tapote. Kas mieliausia širdžiai?

Jeigu būtų užsakymai freskų, tai aš turbūt ir dirbčiau prie freskų. Bet kai jų nėra, tai vis tiek ką nors darau. Freska man yra mieliausia, dabar - natiurmortai. Dar liko nepadarytas bažnyčios fasadas, ir kai tik atšils, eisiu daryti freską ant lauko sienos. Gal - balandį, nežinia, koks bus pavasaris.

Jums dailės kritikai prikiša netikėtus rakursus, skaidrų koloritą, ekspresyvumą. Iš kur visa tai?

Čia jau klausk tų kritikų. Kai pradedu darbą, tikrai negalvoju, kad darysiu taip ar kitaip, kažkas ranką vedžioja. O ką sugalvoja, tai jau nebe mano problema. Mane vadina romantike? Aš savęs tokia nelaikau, esu, kokia esu. Mane nustebina tokie vertinimai. Tik save pagavau, kad man labai patinka japonų menas, ypač ankstyvasis, ir klasikinė nyderlandų tapyba. Žiūriu, kad aš nesąmoningai perimu nyderlandų natiurmortų formas ir japonų meną.

Ką apie jūsų darbus sako paprasti žmonės?

Į akis sako, kad patinka, o ką galvoja, juk neįlįsi į žmogų. Dirbi kaip visi žmonės. Per parodos atidarymą menotyrininkas Petras Šmitas liaupsino, gražiai kalbėjo dailininkas Edvardas Malinauskas, kolekcininkai. Daug žmonių susirinko, nors oras buvo baisus. Per atidarymą nustebau, kai priėjo visai nepažįstamas vyras ir pasakė, kad turi penkis mano darbus. Nesu labai produktyvi, netapau, kad kiaurai būtų pilna paveikslų. Kai tapiau freskas, pas save neturėjau nė vieno darbo. Kažkur jie išeina...

Ar dailininkui sunku pelnyti gerą vardą?

Ir apie tai negalvoju, kaip likimas lėmė, taip ir bus. Kiekvienas darbas turi savo stadiją, vienam darbui reikia daug pasiruošimo. Praeina laikas, vėl pasiilgsti to darbo. Freskoms tai reikia daug medžiagos prisirinkti, skaityti, ir tinką ruošti nelengva.

Freska Laikrodžių muziejaus kiemelyje, kurią sukūrėte drauge su Juozu Vosyliumi, gerai išsilaikė gal 18 metų.

Nuo to laiko nieko nedarėme, freska laikosi, tik sniegas apgriauna bordiūrą. Man su Juozu todėl gerai dirbti, kad mes nuo mokyklos laikų kartu, ir stilius panašus, nesipjauna, ir draugai esame, o to labai reikia mūsų profesijoje. Aš nesibaidau dirbti dviese su kažkuo, svarbu kuo geresnis rezultatas.

Kaip jums pačiai patinka Klaipėdos universiteto Humanitariniame fakultete sieninėje tapyboje įamžinti Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos didieji humanitarai - Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno, Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus portretai ir tekstai?

Prigijo. Kad ir kaip keista, po kokių keturių metų nuėjau pažiūrėti, ir tie darbai manęs nesuerino. Normaliai žiūrisi, jie ten pritaikyti, tokie be pretenzijų. Bent jau netrukdo.

Ar tęsite natiurmortų ciklą?

Iki pavasario tapysiu. Kurį laiką norisi didesnio formato darbų, o parodoje jie tokie mažiukai. Ir šiaip gal tau būtų įdomu: tos parodėlės darbai yra suporuoti, galėtų būti suglaudžiami vienas su kitu, tik galerininkai neleido to padaryti, nes kaba vidury patalpos. Jie jungiasi net po keturis iš eilės, galima žiūrėti kaip į vieną ilgą paveikslą.