Apie krizės, rašymo ir skaitymo varas

"Istorija nėra šventa karvė, kurią "daro" krizės metų jautis. Ji gyva. Kol mes, būdami gyvi, ją naujai perrašinėjam - be gailesčio, be atodairos", - sako klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis, išleidęs jau 18-ąją savo knygą "Mirties varos" - istorinę, su tirštu nuotykių užkulu, apie Napoleono kariuomenę Vilniuje.

Kokios varos lemia nenumaldomą troškimą rašyti?

Nenumaldomą troškimą visi pajuntame jaunystėje kartu su seksualiniu potraukiu. Yra brolių ir pusbrolių rašytojų, negalinčių ištverti nė dienos be eilutės (kaip be stikliuko), o išsėmę temas ir išnaudoję siužetus, aprašinėja NIEKĄ, pavadina tai esė ar dar kaip nors.

Aš nesergu šia liga, kurią įvardijai žurnalistiškai poetiškai, nesergu niekuo nenumaldomu, nes turiu tvirtą valią tą nenumaldomumą išmušti, išgremžti iš savo galvos. Galiu nerašyti, šiemet tą ir dariau. Sutapimas, kad "Surišti ir atrišti" bei "Mirties varos" išėjo tais pačiais 2008 metais, nieko nereiškia, jie parašyti seniau.

Kalbama, jog menininkų kastai visuotinę krizę išgyventi bus sunkiausia, ir knygos brangs. Ar tiesa, kad bibliotekos direktoriaus pavaldiniai privalo skaityti jūsų knygas?

Krizės menininkui, bent jau man, nebaisios. Išgyvenom komunistus, krikdemus, konservus, tvarkiečius, darbiečius, socdemus - štai kokia patirtis! Išgyvensim ir koaliciją. Pritrūks popieriaus - rašysim ant partinės makulatūros. Nebus kas skaito - patys sau skaitysim arba parašę deginsim, nereikės beviltiškai stengtis pratęsti Ignalinos atominės darbo - energijos problemos kaip nebūta.

"Pritrūks popieriaus - rašysim ant partinės makulatūros. Nebus kas skaito - patys sau skaitysim arba parašę deginsim, nereikės beviltiškai stengtis pratęsti Ignalinos atominės darbo - energijos problemos kaip nebūta", - juokavo J. Šikšnelis.

Man bepigu - prievartiniu būdu verčiu savo knygas skaityti visus bibliotekos darbuotojus, paskui kviečiuosi į kabinetą ir egzaminuoju: ar gerai įsiminė perskaitytą. Kas neįsiminė - verčiu antrą kartą skaityti, tokiu būdu pasiekiu dviejų tikslų: esu skaitomas autorius ir padidinu knygų išduotį bibliotekoje.

Gal pripažintam, įvairiomis premijomis įvertintam autoriui nerūpi atoveiksmis, nei skaitytojo nuomonė?

Rūpi tik veiksmas: rašyti yra gera, lengva, malonu. Atoveiksmis: gauti kokius tris šimtus gramų sveriančia, kietais viršeliais knyga per sprandą nesinorėtų, todėl neužsiimu savireklama, savianalize, savigrauža ir kitais savi...

Knyga gražiai guli savo vietoje, ateina žmogus ir paėmęs ją skaito. Aišku, jeigu jam nerūpi "greitas maistas" su visais įmanomais atsakymais į visus įmanomus užduotus ir ypač neužduotus klausimus. Kaip tau, pavyzdžiui.

Kaip atėjo į galvą parašyti romaną tokiu įmantriu pavadinimu - "Mirties varos"?

Perskaityk pusmečio savo straipsnių pavadinimus, nustebsi, kokie jie keisti, ir pagalvosi, gal tau redaktoriai juos primetė. Niekada nesirenku knygų pavadinimų, jie patys mane susiranda ir prisvyla lyg blynai ant keptuvės, praktiškai aš nuo jų negaliu pabėgti.

Vara, beje, turi daug prasmių, tai ne tik psichoanalitinis terminas, bet ir jėga, prievarta, smurtas, brasta, traukinių eismas, tvarka. Reikšmės iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno. Niekada netraukiu lyg antklodės ant kūno pavadinimo ant kūrinio. Visada stengiuosi, kad pavadinimas rastų sąlyčio taškus tekste - tiesiogiai ar tarp eilučių. Jeigu neskubėdama peržiūrėsi visus mano kūrinių pavadinimus, jie nėra bet kaip, greitomis sugalvoti. Greičiau apgalvoti ir tinkantys...

Paskutiniąją knygą iškepei pagal tą patį receptą kaip istorinę "Įvykių horizontas": intarpai iš XXI a. žmonių gyvenimo ir 200 metų senumo istorinių veikėjų laiškų. Mane traukia knygos, su kurių herojais galiu tapatintis, atrandu psichologinio pastiprinimo ar nepaprastai gilių išgyvenimų, kurie galėtų būti mano kūrybinės varos. Pats pripažįsti, kad romane susipina tiesa su fantazijomis, kurios remiasi "sunkiai paneigiamomis prielaidomis". Užkliuvo neįtikėtini nužudymai dėl egiptietiškos statulėlės - fetišo, kuris jau aprašytas Agatos Kristi romanuose ir regėtas filmuose apie faraonus.

Viešpatie, žmonės šimtus knygų iškepa pagal vieną ir tą patį receptą ir niekas jiems nepriekaištauja. Man taip patinka, aš tai darau. O tamstos požiūris į literatūrą - tai greito maisto paieška - rijimas nekramčius. Nežinau, bet kai kas sako, kad tai nėra sveika..

Jeigu neatrandi ko ieškai - MANO nepaprastai gilių išgyvenimų, skaityk Ivanauskaitę, Dauguvietytę, Vaitkevičiūtę. Atrasi su kaupu.

Kažin ar gerai susikaupus galėtum išvardinti tris pasaulinėje literatūroje nepanaudotus siužetus? Esu girdėjęs, kad amerikiečių mokslininkai paskaičiavo, jog visoje pasaulinėje literatūroje naudojama tik aštuoniolika siužetų. Bet svarbiausia, kad jie visi nusirašyti iš Biblijos.

Kiekvienas rašo, kas jam patinka, juk, patikėk, nėra nė vieno, kuris paryčiais trintų iš džiaugsmo rankomis sakydamas: nu gerai parašiau, net Žiemytei patiks. Knygų mariose tu esi niekas, niekas specialiai tau nerašo kūrinių, bet man nepatinka tavo provokavimas: galėjai taip, galėjai anaip.

Daug tokių galinčių, bet geriau tegul bando, nesunku suprasti, kas jiems išeis. Ką parašiau, tą parašiau. Nesakau, jog šedevras, niekada nesižaviu savimi ir savo kūryba, bet ir išpušimo nepakenčiu: kur griebęs, negriebęs, tūlas puola aiškinti, kaip turėjo būti. Vienareikšmiškai: turėjo būti, kaip parašyta "Mirties varose". Taškas. Nes taip buvo. TAIP aš mačiau!

Romane apstu nešvankybių. Moters ir vyro sueitį vadini poezija, o iš tiesų toks pojūtis, kad paties aprašytos moterys neturi sielos, nieko išskirtinio, išskyrus kūną, atrefleksuojantį herojaus patino frikcijas.

Dėl sueities neturiu ką pasakyti, nebent tai, kad pati žinai būdą kaip pasitenkinti neatrefleksuojant vyro frikcinių judesių. Gal pasidalinkime patirtimi, kitame romane būtinai tai aprašysiu.

Visas mano rašymas pilnas autoironijos, kam duota ją suprasti, o kam - ir ne. Ką dabar daryti? Perrašyti, kad visi suprastų?

Ar paties proza nepriartėjo prie euroromano, kuriame kas kelintam puslapy pasidulkinama arba nužudoma po žmogų? Ir visa tai - istorinių kolizijų pagardai?

Negali būti euroromano, kaip ir amerikoromano ar azijoromano. Romanas arba yra, arba jo nėra. Nesvarbu, kas jame: du, trys ar keturi lygmenys, "kokio diedo laiškai", ar dar kas nors. Svarbiausia, kad viskas būtų tvirtai sulipdyta ir nuosekliai išguldyta. Jei taip nėra, ką gi, gaila jūsų brangaus laiko, madam.

Istorija nėra šventa karvė, kurią "daro" krizės metų jautis. Istorija yra gyva, kol mes, dar gyvi būdami, ją naujai perrašinėjame, be gailesčio, be atodairos. Viešpatie, juk jau perrašinėjama dvidešimties metų Sąjūdžio istorija. Mūsų šalies istorija dėl tų nuolatinių perrašinėjimų pilna visokiausių paslapčių paslaptėlių, tik imk jas ir dėliok. Patrauklia forma, ieškodamas sąsajų su nūdiena, kuri tarsi išsijoja susipainiojusią (ar supainiotą) istoriją.

Man patinka rinkti faktus, medžiagą, sijoti, atrasti begalę netikslumų, pasikartojimų, beatodairiško nusirašinėjimo, ir dar su begėdiškomis klaidomis. Pats medžiagos rinkimas patrauklesnis už rašymą. Ar prancūzmetis yra žinomas lietuviui? Kas buvo prancūzai? Išvaduotojai ar užgrobėjai? Mes į juos žiūrėjome kaip į išvaduotojus, o perlaidojant Šiaurės miestelyje rastus palaikus, Prancūzija net oficialios delegacijos neatsiuntė. Atsakymų "Mirties varose" nėra. Aš pasakoju istoriją, nes literatūros pašaukimas, mano giliu įsitikinimu, yra pasakoti istorijas.

Kam dabar ir apie ką rašysi knygą? Nelaukčiau, anot tavęs, greito maisto. Toks nėra Goslvortis, kurio "Forsaitų saga" ir jos tęsinio keturtomis smogia prakilnia literatūrine kalba, įžvalgomis apie britų naciją ir nepaprastomis žmonių gyvenimo istorijomis. Na, panaši buvo tavo "Kryžiau žalio medžio...", nors tu kažkodėl siunti, kai apie ją užsimenama.

Nežinau. Knyga nerašoma konkrečiai kam. O jei atsakysiu, jog rašau visiems mokantiems skaityti? Ar visi ją skaitys? Bet juk atsiras norinčių, ieškančių, randančių, gal net giriančių...

Atradau mažai mūsų istorijoje minėtą faktą apie jūrų ekspediciją iš Londono į Klaipėdą su ginklais 1863 m. sukilėliams (beje, ir 1831 m. sukilėliams buvo bandoma padėti iš jūros). Susiradau daug medžiagos: ekspedicija nepavyko, pasiryžėliai turėjo grįžti atgal, daug jų paskendo prie Klaipėdos, bet manęs nepalieka įtarimas, kad vienas galėjo pasiekti Klaipėdą ir čia turėti interesą.

O tavo paminėtas "Kryžius...", jeigu galėčiau, tai jį perrašyčiau, bet negaliu, nes tai tas pats, kas perrašyti istoriją. Skauda... beje, šiemet jis bus išverstas į lenkų kalbą.

Jei neišgali nusipirkti knygų - neskaityk, ar gali būti lengvesnė išeitis.

Ivona ŽIEMYTĖ