Premjeros
"Nustojome suvokti, kad kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys, ir žiūrime į jį ne kaip į tikslą, o kaip į priemonę", - sakė režisierius Rolandas Atkočiūnas. Gegužės 15 d. Klaipėdos koncertų salėje - jo statytos 2-ų dalių F. Vėberio komedijos "Vakarienė su idiotu" premjera.
"Auksinis" jaunimėlis, turtingų, ciniškų žmogėnų grupė - jau persisotinę visko, todėl "patiekalu" jiems tampa žmogus iš gatvės, koks trenktas keistuolis, kurį jie pasikviečia vakarienės. Ir pasidaro atrakciją, preparuodami šio sieliūkštę.
Kol "užsirauna" ant idioto, kurį ne taip paprasta "suvirškinti". Toks štai siužetas. Vienas jo vingių - kompanijai prireikia moters, o tada prasideda ir detektyvas...
Spektaklyje vaidina profesionalūs viduriniosios kartos aktoriai, tikę dėl to, kad į juos nuo senų laikų įkrėsta kančios, ir jaunieji aktoriai, labai greit pasigaunantys šio laikmečio dvasią, grimasų ir pseudovertybių.
Apie susvetimėjusius gyvūnus
Paklaustas, ar statyti komediją pasirinko kaip jauką neišrankiam žiūrovui, režisierius atsakė: "Aš jau nebe tokio amžiaus, kad bandyčiau prie ko nors taikytis, man tai nebėra įdomu. Bet kai rimčiausi dalykai gali susijungti per žaismę, ir komedija gali pasakyti kiek daugiau, nes tas tiesioginis sakymas jau nelabai veikia, - kodėl ne.
Mes esam per ilgus metus nugąsdinti moralų, bijome tų neišvengiamų temų: susvetimėjimo, žmogiškumo, pagalbos vienas kitam ir bendruomeninių dalykų. Žmonės skyla, užsisklendžia, jie bijo savęs ir vienas kito, bet čia kalbu apie rimtus dalykus. Beje, iš to ir juoksimės - kad nematome, kokie esam. Reik žinot, kad mes ne tik gyvūnai esam, bet ir žmonės, ir kol stigs to žmogiškumo, tol neišeisim iš uždaro rato."
Genialus idiotas
"Ši pjesė - tarsi ciklo pjesių apie mažą žmogų tąsa, atsispyrus nuo chrestomatinės Gogolio apysakos "Milinė", kur mažasis žmogus iškeliamas į viršų - su jo gyvenimiškomis problemomis, jo reiškinių vertinimais", - sakė Vytautas Anužis, pridurdamas, kad pjesėje labai gražiai "sulošia" paradoksas, kai jo herojus Fransua Pinjonas be jokių mūsų patyrimų sukurtų poteksčių tiesmukiškai apnuogina tiesą.
"Tiesa - tai noras padėt savo artimui (ne žmonai, ne giminei), kai sugebi kiekviename matyt jo gėlą, netektį, jo nepriteklių, negalėjimą, nesugebėjimą tam tikrose situacijose išlikti žmogumi. Ir kai matai, kad jis vienas negali sau padėt, turi jam pagelbėti", - sakė aktorius.
Jis suvaidino daug rimtų ir "nerimtų" vaidmenų, bet šio nepaprastumas, jog tame iš pažiūros nevykėlyje žmogelyje yra labai daug nepretenzingos teisybės. "Manau, kad žmonės išeis iš spektaklio ir klaus, ar Fransua iš tiesų yra toks idiotas, ar tik apsimeta? Bet jis nuginkluos savo paprastumu ir nuoširdumu, per paradoksą išprovokuota tiesa. Ir jeigu mano herojus - idiotas, tai - genialus", - sakė V. Anužis.
"Gyvenime nesu taip pasigėrusi"
"Mano, Marlen, vaidmuo nėra didelis, čia pagrindiniai vaidmenys tenka vyrams. Tačiau man tai nauja. Esu vaidinusi hiperseksualią Tinę O. Koršunovo "Šaltame vaike", koketes - kituose spektakliuose, tačiau Marlen - nimfomanė, isterikė, ir vaidmuo yra drastiškas, ryškus, kai man reikia visiškai pamiršti savo eleganciją, emancipaciją, ir aš turiu būti girtuoklė," - švytėdama kalbėjo aktorė Eglė Jackaitė, pasiryžusi dėl vaidmens būti graži tik tiek, kiek reikia išsaugoti panašumą į žmogišką būtybę.
"Spektaklyje mūsų visų gyvenimiškos kaukės nukrinta, ir esu tikra, kokia tik galiu būti. Aš čia esu "kondicijoj" - tokia girta, kokia gyvenime nesu buvusi. Bet pabaigoje ištinka katarsis, kai aš pabučiuoju personažą ir pasakau: "Mano mielas delfine, paskambink - aš lauksiu." Ir suskamba mūsų tikrumas, jausmai, ir aš "išblaivėju", nes pamatau žmogų. Marlen - įnešama į sceną, apsirūkiusi žolės, turinti aibę šunų, netradicinė, nestandartinė, man patinka. Juk palikdama tuos vyrus po pirmos scenos ir išeidama prisigert, aš sakau, kad ne aš auka, tai jie mane praranda", - sakė Eglė.
"Kai aktorius vaidina išbadėjusį, jam patartina nevalgyti, tad man sunku atrast harmoniją tarp liežuvio ir kūno, nes kai, atrodo, jau klauso balsas, kūnas išduoda, kad dar nėra tikra Marlen. O kad žiūrovas patikėtų, čia negali būti jokios apgaulės", - sakė E. Jackaitė, prisipažinusi, kad pati labai laukia premjeros.
Paprovokuoju išsiliet apie režisierių: gal tironas koks, gal - demiurgas? "Nieko panašaus. Jis - tolerantiškas, suprantantis, padedantis ieškoti ir "neblokuojantis", pasitikintis, įžvalgus", - sakė jaunieji spektaklio aktoriai. Tad sėkmės jiems - nusimesti kaukes ir drauge su žiūrovu ištverti vakarienę su idiotu.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą