Arūnas Sakalauskas: "Kad įveiktum akmenį, nugalėk save patį"

Premija teikiama už Kuršių nerijai reikšmingą kūrybinę veiklą. Žymaus lietuvių raštijos puoselėtojo L. Rėzos paminklo kelias į Juodkrantę buvo gan neįprastas?

Kokiais 1987 metais su anuometiniu Vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu svarstėme, kaip galėtume įamžinti Mažosios Lietuvos kultūros žmonių atminimą. Galvojome, kad Danės krantinėje ar prie Menų fakulteto turėtų atsirasti jų biustai. Aš buvau "surinkęs" 24 iškilias asmenybes, po diskusijų jų liko apie 12. Buvau padaręs 12-15 centimetrų Vydūno, Jankaus, Rėzos galvutes, ir jie stovėjo dirbtuvėse išrikiuoti kaip kareiviai. Pagalvojau, kad Rėzos biustą galiu ir didesnį iškalti, bet jis iki galo nebuvo baigtas. Prasidėjo Sąjūdis, ir ta idėja, graži ir truputį utopinė, pasimiršo. Apie 1992 metus su kultūros viceministru Vytautu Balčiūnu prakalbome apie projektą Antanui Baranauskui. Buvo numatyta paminklą statyti Sedos miestelyje, nes jis jaunystėje ten dirbo raštininku, ten gimė didžioji jo meilė rašytojai Karolinai Praniauskaitei, parašiusiai "Žalčio motę". Ji buvo iš nusigyvenusios žemaičių bajorų šeimos, kurioje dauguma pasuko į kunigystę. Jos bendrystė su Baranausku, neįvykusi meilė lėmė, kad jis įstojo į kunigų seminariją. Sedoj paminklo pastatymas sužlugo, bet buvo pastatytas Anykščiuose. O tada V. Balčiūnas prisiminė mano dirbtuvėje besimėtantį Rėzą. Jo iniciatyva buvo prikelti Neringos gyventojai, paagituota seniūnė jam paminklą pastatyti Juodkrantėje.

L. Rėza nukaldintas besišypsantis. O kaip šio raštijos puoselėtojo figūrinė skulptūra atsirado Karaliaučiuje?

Man pasirodė, kad jis nebuvo liūdnas žmogus. Yra išlikęs tik vienas autentiškas paveikslas su jo portretu, tapytu Karaliaučiaus dailės mokyklos atstovo. Ir jame jis šiek tiek šypsosi. O 2008 metais, artėjant Karaliaučiaus 750 metinėms, man paskambino Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Vacys Krutinis ir sakė turintis idėją, kilusią miestų merams - padovanoti tam karalių miestui dovaną. Buvo likę 8 mėnesiai sukurti L. Rėzos skulptūrą, įvyko konkursas, kurį aš laimėjau, ir laikas skulptūrai padaryti susitraukė iki 5 mėnesių. Jonas purslojosi, kad tokiam darbui reikėtų metų.

L. Rėza ilgus metus buvo Karaliaučiaus pilies karo kapelionas, tenykščiame universitete dėstė lietuvių kalbą, dar kažką. Ten buvo kas 4 metai renkamas rektorius, juo buvo išrinktas net keletą kartų. Vėliau jis Napoleono karo metais bėgo nuo rusų armijos per visą Europą. Yra likę jo užrašai apie batalines scenas, apie marą miestuose po karo. Pakui vėl sugrįžo į Karaliaučių.

Girdėjau, jog, kurdamas A. Baranausko skulptūrą, aprėpėte daug archyvinės medžiagos. Sakėte, jog skulptūra turi pulsuoti gyvybe. Ar sąžinės balsas toks galingas, kad reikia kuo daugiau iškasti faktų apie įamžinamą asmenybę?

Baranauskas yra renesansinė asmenybė: poetas, matematikas, muzikantas, grojęs klavesinu. Yra išleista ir jo bažnytinių giesmių knyga. A. Baranauskas baigė Sankt Peterburgo aukštąją kunigų seminariją, Varnių kunigų seminariją, vėliau Kaune dėstė homiletiką (pamokslų sakymo meną). O paskui tapo vyskupu.

MAŽOJI. "Mažąją plastiką kuriant būna daugiau emocijų ir spontaniškumo, greičiau įkūnijama mintis", - sakė Arūnas Sakalauskas.

Galūt tai yra charakterio blogybė, darbo metodika tokia bjauri, kad norisi kuo daugiau apie tą žmogų žinoti. Nes jei kas kada nors paklaus, ką tu čia tokio padarei, vis tiek turėsi vienaip ar kitaip pasakyti. Žmonės klausia. Iš tikrųjų maga kuo daugiau išgirsti apie asmenybę ir surenki informaciją apie viską - nuo jaunų dienų iki mirties, tai, kas publikuota, ir kas ne.

Galima sakyti, jog taip lavėja atmintis ir tarsi išgyvenami kitų gyvenimai? Gal iš žmonos, aktorės Virginijos Kochanskytės, išmokta įsijausti į tų asmenybių išgyvenimus, patirtį?

Galima taip sakyti. Neįsivaizduoju, kaip galima nesusipažinti. Atseit, turi kokią vieną žmogaus nuotrauką ar piešinį - ir padarai. Jeigu turi portretą, stengiesi atrasti ir padaryti jį kitokį. Galbūt tokie dalykai ir sutraukė mus į vieną krūvą.

Nekart girdėjau tamstą vadinant geriausiu Lietuvos monumentalistu.

Kas taip sako? Esu padaręs nemažai mažų skulptūrų ir jas daryti buvo kur kas įdomiau. Mažojoje plastikoje greičiau realizuojama mintis, darbas spontaniškesnis, emocionalesnis, improvizuoji keliomis medžiagomis: bronza, akmeniu ar medžiu. Jų, figūrinių bei abstrakčių, yra muziejuose ir privačiose kolekcijose: "Kelionė", "Naktigonė" su arkliu. Tik nuogos moters skulptūros nesu padaręs. Gal dar bus.

Esate prisipažinęs, kad mažiau dėmesio teikiate saviems gimtadieniams, bet švenčiate skulptūrų gimimą. Koks yra tas kūrybos laikas, ar kankinatės, žaibuojate?

Na, galvos į sieną tikrai nedaužau, tai nepadeda skulptūrai. Tos psichozės niekada nebūna. Tarkime, L. Rėzos skulptūra iš pradžių buvo padaryta be jokio užsakymo, idėja apie Klaipėdos žemės žmones suteikė kūrybinę laisvę, dariau, ką norėjau. Tarsi iš nieko. Žinoma, kai gauni užsakymą, yra kas kita.

Bet dirbdamas pradedi naktimis nemiegoti, amžinai galvoti, skaityti, bet mintis ateina nežinia iš kur. Bežiūrint į kokią pelkę, kalbant telefonu, ar kosmosas miegančiam pasiunčia idėją. Nereikia kokiuose nors skausmuose kankintis. O paskui, kai jau ta mintis yra, svarbu jos nepaleisti, užfiksuoti piešinyje, materializuoti, nusilipdyti iš plastilino, iš molio, nulieti iš gipso. Karaliaučiuje numačius skulptūrą reikėjo nuvažiuoti į vietą, pasižiūrėti, kur skulptūra stovės, ar tai bus didelė, ar maža erdvė. Tada su architektu Ričardu Krištapavičiumi ir Vytautu Žaliu pasivažinėjome vos ne po visą Karaliaučių. Dvi vietos iš visų miesto savivaldybės pasiūlytų labiausiai patiko. Pasirinkome taip žiauriai apleistą skverą, tiksliau - dykynę su keliais tarsi žvėrių takais ir vienu krūmais apaugusiu suoleliu, prie kurio rinkosi girtuokliai.

Ironizuojant - tai buvo šventa vieta?

Iš tikrųjų. Vien dėl to, kad kitoje gatvės pusėje stovėjo Romos katalikų bažnyčia, ko gero, vienintelė. Paversta institutu, bet vis tiek buvo išlikęs bažnyčios siluetas, mums to užteko, žinojom, kad Rėzos pėdsakų neatrasim. Šalia yra botanikos sodas, kertasi kelios centrinės gatvės, ir mes sakėme: "Čia Rėza tartum eina į bažnytėlę."

Esate Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Ką veikiate su dailininkų bendruomene, girdėjau, visiems stengiatės padėti. Kokios tai pareigos?

Yra mūsų bendrija, tarp visų dailininkų atrenkami patys profesionaliausi. Mes į savo gretas kasmet priimame vis naujų ir naujų narių. Bet pristatome pretendentus Lietuvos dailininkų sąjungai, rengiame ten parodas, tada taryba iš visos šalies sprendžia, kurie yra patys pačiausi. Šiuo metu Klaipėdoje turime 115 sąjungos narių, skaičius auga, nnors kai kurie išvažiuoja į užsienį, kiti stipriai sensta.

Būna ir susirinkimų, didelių bendrų ir autorinių parodų, turime kelias galerijas, kuriose galime eksponuoti ir parduoti darbus. Ir šiaip rūpinamės, kaip socialinėje srityje padėti: susitariame su miestu dėl dirbtuvių, kad jaunam menininkui būtų suteiktas koks plotas. Anksčiau jį duodavo, dabar reikia nuomotis, bet miesto valdžia į dailininkus žiūri geranoriškai.

Kam jums reikia tų pareigų, ar tai nėra tik laiko švaistymas? Girdėjau, kad laimingiausias jaučiatės dirbtuvėje, ten nei širdis nestreikuoja, nei spaudimas kyla.

Teisybė, švaistau laiką. Gal iš altruistinių paskatų. Esu lėtokas žemaitis, kitokio charakterio turbūt neįgysiu. Iš tiesų tas charakteris man netrukdo.

Esate dar ir dailininkas, kaip sekasi arti šiuose dirvonuose?

Per gyvenimą esu nutapęs kokius penkis paveikslus. Buvo piešinių, visą laiką piešti yra didžiausias noras. Va, nupiešiau daug plikų moterų. Aktų esu piešęs ir studijų metais, bet, nors gyvenu Melnragėje, moterų pliaže nebuvau.

Kalbinau puikų lenkų skulptorių Stefaną Viežbickį, jis yra nukaldinęs 42 žmonos skulptūras - iš nefrito, pusbrangių akmenų. Ar yra jūsų žmonos Virginijos, legendinės aktorės, garbei sukurtų skulptūrų?

Nulipdžiau Kochanskytę 12 centimetrų aukščio, tebėra namuose po šiai dienai. Padariau ir Šatrijos Raganą, tai tik tas dvi moteris ir esu nulipdęs. Dvi raganas.

Kalbantis vis labiau grynėja mintis, jog skulptorius atlieka misiją, juk paties darbai atlaikys šimtmečius. Jums likimas lėmė kurti istorines asmenybes arba įprasminti istorinius įvykius. Taip galima ir didybės manija susirgti.

Be abejo, galima. Labai gera manija, sirgti ja sveika. Nėra kokia baisi liga, bet aš jos neturiu. Tai gali pasakyti kiti, ar aš "pasikėlęs". Šiaip kalti iš akmens man patinka. Baigiau technikume medžio specialybę. Galėjau "grabus" daryti, bet dariau baldus, interjerus. Paskui restauravau baldus. Jonų bažnyčioj Vilniuj restauravau medinę vargonų dalį, kelis altorius. Bet medis kažkoks... Jis skaniai kvepia, ir drožlės, tas čežėjimas malonus. Bet kad pajaustum tikrą jėgą, kitokį malonumą, reikia akmenį pakalt. Reikia jį paglostyti, su juo pasišnekėti. Mane žavi, kad tai yra sudėtingiausia medžiaga. Kad jį nugalėtum, turi pats save įveikti, prinešti, kaip Miunhauzenas, save už pakarpos paėmęs, prinešė prie akmens ir jį graužė. Nors kiti kolegos sakė, kad akmenį kalt - kažkas bjauraus, nes tai - dulkės, šaltis, visos negerovės.