Turbūt yra tam tikri riboženkliai, kūrybos etapai?
Be abejo, yra, nors nelabai griežti. Skulptūros - skirtingos, daugiausia figūrinės - portretinės, absoliučiai kita patirtis, mąstymas, regėjimas.
Tikriausiai lengviau nukaldinti abstrakčią skulptūrą nei politikos ar religijos veikėjus, tokius kaip jūsų sukurti A. Baranauskas, L. Rėza, M. Daukša, V. Kudirka, vyskupas M. Giedra?
Labai didelis darbas, kuris nepastebimas, neįvertinamas - pasiruošimas, reikia sukaupti, įvertinti daug istorinės dokumentinės medžiagos, kad galvoje susidėliotų portretas. Dokumentalus portretas yra viena, o per jį reikia daugiau išreikšti - visą gyvenimą, veiklą, charakterį, vidinę būseną, laikmetį. Menininkas visiškai savitai pažiūri į asmenybę ir jos įkūnijimą.
Austrų klasikas R. Muzilis rašė, jog žmonės pastebi vitriną, grindinio akmenis, bet monumentaliausi paminklai nuo dėmesio tarsi kažkuo impregnuoti. Ką daryti, kad jie trauktų akį, veiktų, būtų pastebimi?
Dabar daro visokias skulptūras, kurios šviečia, juda ir dainuoja. Nori, kad būtų pastebimos. Kai kurias knygas perskaitai, kai kurių visiškai neskaitai, muzikos klausaisi arba ne, taip ir su skulptūromis.
Kokia jūsų laisvės strategija? Atsiribojate nuo vertinimų, godžiai siurbiate prigimčiai artimus syvus, kol taps savastimi ir grąžinsite pasauliui?
Visada budi vidinis cenzorius. Reikia viską sugretinti, suderinti, vis tiek atsiklausi draugų ir pažįstamų, pasitikrini kaip į biblioteką eidamas. Kitas dalykas - turi kažką savo parodyti.
Dabar po jūsų skulptūra "Arka" vyksta atrakcijos, maištauja jaunimas, šoka balerinos. Kaip manote, kodėl miestelėnai ją taip sunkiai priėmė, kartuvėmis vadino?
Viena vertus, tai buvo politinis dalykas, kaip išsiaiškinau, skandalas sukeltas. Publika taip nuteikiama. Ką pasakyti? Žinoma, kad kai kurie meno kūriniai priimami po daugelio metų. Yra daug menininkų, kurie išryškėja 30 - 40 metų po mirties. Iš impresionistų, iš daugelio tyčiojosi, kad piešti nemoka, bet iš tikrųjų laikas yra pats geriausias gydytojas viskam.
Aplankėte Kiniją, Indiją, buvote modernaus meno stažuotėse Paryžiuje, Londone, Lisabonoje. Kokios patirties tai davė?
Kinija yra XXI amžiaus šalis, kuri keliasi iš viduramžių, nors skulptūros yra labai senos. Mačiau kaimą, kur net kelio nėra, maistą, mantą, viską, kas reikia, šarpai atneša ant savo nugaros. Įdomu pamatyti, kaip renka arbatžoles, kaip žmonės gyvena be televizijos ir informacijos.
Europoje skulptūros tendencijos, kryptys, problematika yra labai įvairios. Barselonoje kuriama pagal programas, temas, projektai ruošiami net septynetą metų, paskui suvažiuoja atrinkti skulptoriai iš viso pasaulio ir metus kuria skulptūrą miestui. Tarkime, Londone kuria skulptūras globalinėmis temomis. Mačiau per trijų metrų marmuro skulptūrą luošai, gimusiai be galūnių moteriai, kuri pagimdė sveiką kūdikį - odė motinystei. Naujų kvartalų erdvės užpildomos instaliacijomis, figūrinėmis skulptūromis. Įdomu tai, jog uždaroki katalonai kviečiasi skulptorius iš Japonijos. Paryžiuje tiek visko yra, kad neaprėpsi, ten menininkui nesiūloma tema, nevaržoma jo laisvė, ir mus, stažuotojus, nukreipė pas meistrus į dirbtuves. Per tokį trumpą laiką aš negalėjau ten ką nors sukurti.
Esate vadinamas moderniuoju skulptoriumi; ką tai reiškia?
Ką reiškia modernu? Turbūt tai, kas darosi šiandien, rytoj jau bus pasenę. Aš tiesiog darau savo skulptūras, tai, ką pats jaučiu, ką labiausiai suprantu, kokia forma priimtiniausia, arčiausia tavo sampratai. Vieniems patinka vinis kalti į medį, man, pavyzdžiui, patinka portretas ir figūrinė skulptūra - patys smagiausi, arba kokia mažoji plastika. Kalbėtis su tuo, ką darau, tai - atsipalaiduoti ir rimtai dirbti.
Kai jūsų nebebus, jūsų skulptūros liks amžiams. Ar jaučiate atliekąs misiją?
Akmuo gal ir liks, visas žemės rutulys - iš akmens, ant akmens. Misija galbūt ir yra tai, jog įamžinu tautai nusipelniusius, verčiausius to žmones.
Septynerius metus esate Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Ką veikiate su savo 105 nariais?
Daug nuveikėme per tą laiką. Kiekvienais metais organizuojame apie 25-27 parodas Parodų rūmuose ir dviejose galerijose. Kitas darbas yra leidyba: trečdaliui parodų išleidžiame katalogus. Kasmet organizuojame po vieną ar kelis plenerus. Kasmet atsiranda 5-6 žmonės, norintys įstoti į sąjungą, priimam atrinkę apie porą. Pagaliau organizuojame klaipėdiečių dailininkų parodas užsienyje, kiek galima toliau. Dar yra socialiniai rūpesčiai savo nariais.
Jūsų žmona Virginija Kochanskytė - aktorė. Ar juodu kaip nors įtakojate vienas kito kūrybą?
Be abejo, praverčia jos skvarbus žvilgsnis iš šalies, nes vienas pats kalbėtum ir nusikalbėtum, "nusikaltum". Aš dalyvauju jos poezijos skaitymuose, nors ne visuose, nespėčiau lakstyti iš paskos po visą Lietuvą. Ji žavi mane kaip menininkė, veikia ir ta poezija, ir tai, kad mūsų namuose lankosi jos draugai rašytojai, aktoriai - tai suteikia stimulą kurti. Pamenu, Sigitas Geda atvažiuodavo kasmet ir mes ilgas valandas kalbėdavomės.
Pradėjote kurti figūrinius paminklus - Šv. Andrejų Laukžemei, Palaimintąjį J. Matulaitį Utenos Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčiai, dekoratyvinę skulptūrą mūsų miestui "Polėkis". Klaipėdos universiteto garbės daktarui Broniui Lubiui skirtasis paminklas stovės prie rektorato. Bet girdėjau, kad gavote užsakymą pastatyti skulptūrą rokerių judėjimui?
Tai ne paminklas, dar net neaišku kas. Atėjo, kreipėsi žmonės, kurie sako, jog prieš karą, maždaug 1928-1930 metais Klaipėdoje buvo įkurtas motociklų ir automobilių klubas. Tokie klubai skirtingu metu buvo įkurti ir kituose Lietuvos miestuose, tad baikeriai nori paženklinti tą istorinę vietą. Ir dabar egzistuoja motociklininkų klubas. Dar į tą istoriją neįsigilinau, anot istoriko Dainiaus Elerto klubas buvo Sukilėlių gatvelėje, pastatas neišlikęs. Baikeriai norėtų tai įamžinti atminimo lenta, bet aš jiems sakau, kad tai galbūt nėra įdomu, reikėtų rasti atraktyvesnį dalyką, tarkime, motociklą, kurį atliečiau iš akmens arba iš bronzos - tai būtų įdomiau už memorialą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą