Rudeniui įpusėjus, klaipėdiečių grupė "Atika" nustebino į skaisčiai raudoną viršelį įvilktu albumu "Himnai ir vėliavos", kuris prisirpo keliose uostamiesčio bei Kretingos studijose.
Šįvakar, 19 val., vokalistas Darius Žvirblis, būgnininkas Audrius Šalnis, gitaristas bei klavišininkas Remigijus Motejauskas ir bosistas Artur Mamin susitiks su gimtojo miesto publika
muzikiniame klube "Luxor" - savo jėgomis antrąjį oficialų albumą išleidusi grupė pradėjo jo pristatymo koncertų turą, kuris vyks visą lapkritį ir po mėnesio finišuos Palangoje.
"Albumą turėjome įrašę jau balandį, tačiau vis šį bei tą tobulinome. Galų gale investavome iš praeitų turų uždirbtus pinigus ir išleidome jį. Tai jau nebe "Verbatim" kompaktas, o rimtas produktas", - krizeno nuo 1996-ųjų gyvuojančios grupės dainų autorius 34-erių D. Žvirblis, prisimindamas nemokamai dalintus namudinių "Atikos" leidybos eksperimentų rezultatus kopijavimo aparatu atspaustais viršeliais. Beje, nemokamai gauti daugiau grupės dainų galite ir dabar. Parsisiųskite jas iš tinklalapio http://himnaiirveliavos.atika.lt (prisijungimo vardas: atika, slaptažodis: 19960618).
Jūsų kadaise išgalvota įrašų kompanija "Wobzdus Records" nemokamą dainų sklaidą pradėjo kur kas anksčiau už legendinius "Radiohead", kurie palyginti neseniai panašiu būdu pasidarė puikią reklaminę kampaniją.
Čia pamaloninantis pastebėjimas. Mūsų atveju viskas buvo paprasta: jeigu nemanai, kad savo muzika užsidirbsi, tai ir pradedi ja dalintis. Kaip dailininkai, kurie, kai niekas paveikslų neperka, iš nevilties juos atiduoda veltui.
Kaip praėjo pirmasis jūsų turo koncertas?
Praėjusį šeštadienį, per Heloviną, buvome Alytuje. Sceną dalijomės su bardu Domantu Razausku. Gale drauge atlikome dainą "Cezario pjūvis", kuri yra jo mėgstamiausias "Atikos" kūrinys. Tiesa, šios dainos neįdėjome į albumą, net neįrašėme iš naujo - nepavyko atkurti tos keisto gero jausmo, kuris lydėjo mus grojant ją anksčiau... Kartais būna sudėtinga atkartoti kadaise sužavėjusią momentinę atmosferą.
Bet ją pavyko atkartoti, kai po 2007-aisiais padarytos pertraukos kitąmet nusprendėte grįžti į sceną.
Išties. Su tuo sugrįžimu išėjo kuriozinis dalykas, šioks toks nesąmoningas "piaras".
Buvo žmonių, kurie įžvelgė čia reklamos triuką?
Nežinau, nūdien į daugelį dalykų keistai žiūrima. Tarkim, jeigu važiuoji į koncertus, visiems atrodo, kad vien iš noro užsidirbti pinigų. Buvo laikas, kai pinigai išvis tokiuose dalykuose nefigūravo - kai tik pradėjome groti, netrūko įvairiausių landų, kur galėjai groti nemokamai, be nuompinigių... Tai buvo norma. Rinkos ekonomika viską sudėliojo į vietas. Koncertai be pinigų nebevyksta.
Kada galima prašyti pinigų už savo muziką?
Na, jų visada galima prašyti. Greitų mainų požiūriu pinigai yra labai patogūs. Bet tai nėra dalykas, kuris išplečia tavo veiklą iki amžinybės. Viskas priklauso nuo vertės, kurią pateiki, nesvarbu, už pinigus ar be jų. Jeigu vertė yra - tai ji gyvuos ir toliau.
"Atika" ilgą laiką buvo tikrų tikriausia studentiška grupė.
Taip, ir mes dalyvaudavome visur, kur tik įmanoma. Dabar suaugome, o festivalių ir konkursų tebėra daug: nuo "Mėnesio Juodaragio" iki "Bliuzo naktų". O dėl studentiškų renginių, sakyčiau, jų nebėra gausu. Gal todėl, kad daugelyje sričių pirminis etapas greitai nustoja vertės, vadinamas atgyvenusiu?
Visagalis "piaras" irgi padarė savo darbą: mes įpratome viešumoje matyti tik kažką "super". Ypač gerai grojančius, ypač gerai atrodančius, charizmatiškus... Mums ėmė atrodyti, kad vertinti reikia būtent iš šio taško: neva jeigu nesi charizmatiškas - tai ir nevertingas. Neva turi iškart šokti aukštai. Bet tai absurdas. Viskas vyksta evoliuciniais ciklais, - nusijuokia supratęs frazės skambumą. - Kad prisijaukintum žiūrovą, turi pats išmokti nesijausti menkavertis. Turi priprasti prie scenos, kad be abejonių žengtum į ją ir grotum savo muziką.
Kaip šiuo požiūriu klostėsi situacija Lietuvos muzikos scenoje?
Su muzikine popkultūra viskas prasidėjo nuo Romo Kalantos: tautiškumo požiūriu jo susideginimo aktas yra didvyriškas, kita vertus, ant roko vystymosi Lietuvoje ties 1972-aisiais galima dėti kryžių. Išvaikius visus saviveiklininkus, baigėsi undergroundinis muzikinis evoliucionavimas.
Manau, kad būtent dėl to mūsų šalyje neatsirado kažko išskirtinai įdomaus. Nutraukius savaiminį procesą, neįmanoma staiga tapti pasaulinio lygio muzikantais. Kirtis buvo suduotas ir kitoms sritims, tačiau vis dėlto turime stiprių fotografų, rašytojų ir poetų... Aišku, viskas pamažu modernėja, bet dėl įvairių aplinkybių skirtingose srityse tai vyksta netolygiai.
Nepaisant to, kad Gintaras Grajauskas yra modernizmo vėliavnešys, pilietinėje savimonėje vyrauja tradicinės poezijos formos, sakykime, Justino Marcinkevičiaus. Lietuviui svarbu vizualumas, o kai reikia dėstyti gilesnes drąsias mintis, išsipasakoti, pasakyti ar parašyti kažką modernaus, išlenda dvilypis sovietinis mentalitetas - kalbėdamas viešai, dažniausia išreiški pilką pritarimą viskam, o štai virtuvėje jau dėstai savo mintis.
Kada tau pačiam parūpo muzika?
Gana vėlai. Groti gitara išmokau 17-18 metų. Aš vėlai susidomėjau muzikiniais dalykais - buvau tiksliukas ir dievinau fiziką. Kai 1990-aisiais mirė Viktoras Cojus, ant bendrosios bangos irgi pasiklausiau jo dainų. Susidomėjimas nuslūgo, o po kiek laiko vėl grįžo, kai susidomėjau grupe "Beatles". Tąkart patyriau egoistinį muzikos svaigulį, narcizišką džiugesį dėl galimybės mėgautis ja, nejaučiant jokios prievolės duoti ką nors mainais. Paskui žavėjausi XX a. 7-ojo dešimtmečio muzika, ieškojau vis naujų muzikinių pojūčių. Dabar šitaip nebedarau: suradau tai, kas man patinka, ir viską, ko reikia, gaunu iš tų kelių muzikos atlikėjų.
Savo dainų tekstuose atsiskleidi kaip pažangus poetinės kalbos vartotojas.
Mano galvoje susidaro frazių kratinys iš nugirstų, perskaitytų svetimų tekstų, žodžių. Jis ir išsilieja į visokius kormoranus ir diskotekas... Na, o meilės lyrika, žinoma, kitoks dalykas, - šypsosi ironizuodamas. - Iš nuogirdų jos nesukursi.
Ar turi savo tekstų rašymo techniką?
Ne, jos nėra ir visas procesas neįsisąmoninamas. Nesėdu ir nerašau kaip Tolstojus. Mano kūryba yra iš suvokimo, kad kažko trūksta. Tačiau pamažu šis egzistencinis nerimas nyksta, o drauge, žiūriu, ir rašyti man nebėra ką... Kita vertus, nemanau, kad kūryba įmanoma ir turi vykti tik iš širdies skausmo. Man atrodo, jog tam, kad skaudi kūryba turėtų vertę, joje būtina ta šviesa tunelio gale, išeitis. Visa kita yra mėgavimasis kančia. Tai patinka paaugliams. O vyresni žmonės jau ieško kitokių dalykų.
Iš kokių paskatų rašai dabar?
Iš paskos velkasi daug senų minčių. Būna, kad užsirašai kokią, pamatai būsimosios dainos vaizdelį, kurį vėliau gali pabaigti. Manau, tas blaškymasis ir grįžinėjimas prie senų dalykų nėra teigiamas mano bruožas. Norėtųsi, kad viskas eitųsi greičiau, ryžtingiau. Tačiau gyvenime esu šiek tiek kitoks nei mano dainų lyrinis herojus, - juokiasi.
Ką pasakytum apie Lietuvą prieš kurį laiką aplankiusį dainuojamosios poezijos suklestėjimą?
Dabar jis yra įstrigęs. Laikosi ant tų pačių pečių, ant to paties kurpalio. Tai geras pradinis prieglobstis jaunam kūrėjui - tarkime, su ta pačia banga iškilo Alina Orlova, bet tokių nėra labai daug. Manyčiau, kad visas bumas apmažės, o kas bus toliau - visai neįsivaizduoju.
Viename interviu esi užsiminęs, kad gera poezija Lietuvoje netapo popkultūros dalimi. Ką manai, kodėl?
Taip, pažaboti žodį, kad jis lietųsi išvien su muzika, yra sudėtinga. Dainų tekstų autorius susiduria su keliais sunkumais. Pirmasis - būtinybė rimuoti, nes be šito teksto neišdainuosi. Antra - gebėjimas gilius dalykus pasakyti paprastai, aplenkus nuvalkiotas klišes. Bet kol kas svariausi orientyrai dainuojamosios poezijos kūrėjams ir atlikėjams tebėra Juozas Erlickas ir visa senoji poezija iki pat Maironio.
Lietuvių kalba yra archajiška ir nelanksti. Angliškai, atrodytų, porą žodžių pavartei, bet jie jau skamba giliai. Lietuviško kodo, kaip pasakyti gaiviai ir skambiai, kalbant apie platesnio vartojimo dainų tekstą, kol kas nėra atrasta, gerieji pavyzdžiai, kaip minėtosios A. Orlovos tekstai, dar nėra patekę į bendrąją mūsų sąmonę. O bandymai maišyti kažką skolinto iš Mamontovo ir Rusijos atlikėjų skamba "norėjau kaip geriau, o išėjo kaip visada" stiliumi.
Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą