Aurelijus Liškauskas: "Metas keisti požiūrį į vyriškumą"

Aurelijau, kokie jausmai ir mintys po neseniai įvykusios premjeros?

Na, jaučiu, išlepinome žiūrovą, parodę šokio spektaklį "Altorių šešėly". Publika, regis, tikėjosi, jog jų kūnu sklis stipresnis šiurpulys.

Kita vertus, vieniems šiurpą kelią pervažiuota galva ant kelio, kitiems - mažas kačiukas, miegantis jų glėby. Šiame spektaklyje nėra vidurio. O tai yra gerai, nes galime tikėtis geriausio.

Taip pat tikimės, kad pritrauksime, sudominsime ir kitokį žiūrovą - Klaipėdos jaunimą. Spektaklio plakatas yra skirtas būtent jiems.

Priminkite šio spektaklio priešistorę. Kaip ir kodėl pasirinkai šį kūrinį?

Buvo išties sunki užduotis. Nors daugelis sako, kad mūsų krašto autorių kūryba netinkama statyti šokio žanro spektaklius, tačiau mes norėjome kurti būtent pagal lietuvių rašytojo kūrinį.

Manau, jei labiau puoselėtume lietuvybę, galbūt nebūtų ir tokios didelės emigracijos. O iš krizės mums pavyko išsikapstyti tik dėl lietuviškos prekės - alaus, sūrių, pieno, varškės - vartojimo.

Vis dėlto ilgai svarstėme, kurį kūrinį pasirinkti: "Amerika pirtyje", "Trys mylimos" ar kokį kitą. Tačiau kartą sėdėjome su Gintaru Bendžiumi, diskutavome ir jis pasiūlė paskambinti į knygų leidyklą, pasiteirauti, koks esąs populiariausių lietuviškų knygų dešimtukas. Tarp jų buvo Edmundo Malūko knygos, Valdo Adamkaus biografija (juokiasi. - Autot. past.). Tačiau mus "užkabino" pikantiška istorija, aprašyta Arūno Daugėlos knygoje "Divizija".

Tokios istorijos tikrai veža. Regis, žmonės ją žino, apie tai šneka, tačiau oficialiai tyli. Sovietmečiu veikusio nelegalaus viešnamių tinklo prostitutės, eidamos gatve, klaipėdiečius tikrai intrigavo.

Kaip reagavo šokėjai, kuriems teko atlikti "nepatogius" vaidmenis?

Muzikinio teatro artistai - gana liberalūs. Vyrukai yra atviri viskam, moterys - ne visada, tačiau, jei turi bent pusę jų palaikymo, tuomet jau gali kibti į darbus.

Kai susirinko grupė norinčiųjų, liepiau jiems išsirinkti personažą, kurį jie norėtų įkūnyti. Klausiau artistų, kokios jų "lubos". Pasirodė, kad jos labai aukštai. Merginos scenoje bučiavosi, mes su šokėja - taip pat.

Kaip reagavo jūsų namiškiai?

Labai jų atsiprašau, tačiau yra, kaip yra. Vis dėlto ledai "lūžo" jau tuomet, kai dalyvavau viename televizijos projekte ir ten mane visai Lietuvai parodė nuogą. Aš labai atsiprašau savo žmonos, nes ne kiekvienam smagu pamatyti savo antrąją pusę šiame amplua. Tačiau teisinausi tuo, kad ir Arūnas Valinskas nuogas su gaidžiu tarpkojy leidosi fotografuojamas.

Taigi atviras bučiavimasis scenoje egzistuoja jau seniai ir tai nėra naujiena. Kartą, besibučiuojant su soliste Judita Butkyte, jai į burną įkrito mano kramtomoji guma, o jos mikrofonas buvo įlindęs man į nosį.

Po tokių kuriozų šeima liberaliau reaguoja į mūsų poelgius scenoje.

Kita vertus, galima paklausti, o kaipgi žmona pakenčia vyrą, kuris yra maratonų bėgikas, dviratininkas ar "kaituotojas"? Juk šeimyniniai savaitgaliai gali būti pamiršti. Tai yra pomėgis, kuris arba skiria žmones, arba ugdo jų kantrybę ir supratimą.

TIKSLAS. Spektaklio autoriai tikisi, kad "Divizija" pritrauks Klaipėdos jaunimą. Eimanto Chachlovo nuotr.

Aišku, kino pasaulyje dažnas reiškinys, kai vienoje meilės scenoje, aktoriams sugulus, vėliau jie užmezga romaną ir realiame gyvenime. Tačiau šiuo atveju, manau, kalti pinigai. Juk Holivudo "žvaigždės" linkusios manyti, jog kuo daugiau jų turi, tuo didesnė tavo vertė. Tad partnerių kaita - tai ieškojimas vis geresnio, kuris prilygtų tavo vis didėjančiai vertei.

Jei vienas artistas turi milžinišką vilą, tai ir man reikia. Jei kito žmona turi didelį biustą, tai ir man reikia tokios moters, - toks yra jų snobiškas mąstymas.

Kaip vyko spektaklio repeticijos? Ar būta pykčių, nesutarimų, šokėjų nenoro vaizduoti nepadorius judesius?

Pamenu, repetuojant supratau, kad viena spektaklio scena bus "niekinė". Reikėjo ją patobulinti, tad pamaniau, kad merginos scenoje turėtų pasibučiuoti. Iškart pamačiau kreivą šokėjų šypseną, prasidėjo diskusijos, apmąstymai: "Juk niekada to nedariau! Ką pagalvos šeima? Draugai, giminės? Ar su šituo žmogumi išvis noriu bučiuotis? Ar išvis gyvenime norėčiau bučiuoti moterį?"

Tačiau po šio smegenų šturmo užteko vienų merginų prisiglaudimo ir pabandymo. Viskas: kita merginų komanda nebeturėjo kur dėtis. Jei vienos išdrįso, tai ir joms teko išdrįsti.

Prie spektaklio kūrimo daug prisidėjo Aušra Krasauskaitė. Ji - nuostabus žmogus. Kartą Meno tarybos posėdyje ji pasakiusi: "Aš drąsiai, žiūrėdama į akis, sakau, kad didžiuojuosi, dirbdama Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupėje."

O, žinia, buvo laikas, kai šokėjai labai nedrąsiai apie tai kalbėdavo. Juk visi manydavo, kad Klaipėdoje egzistuoja vienintelis šokio kolektyvas "Žuvėdra". O kas gi tie Muzikinio teatro balerūnai?

Tačiau tai - jūsų pačių nuopelnas.

Žinoma. Būdavo, mes atsispausdindavome skrajučių apie spektaklius, dalindavome jas gatvėje, autobusuose. Darydavome "flashmob'us".

Grižtant prie "Divizijos", gal gali papasakoti apie tam tikras spektaklio scenas kaip antai po milicininko nužudymo, simbolišką kitų milicininkų sambūrį, ukrainietiško šokio elementus, jūrininkų ir prostitučių "vakarėlį". Ką jie reiškia ir kodėl pasirinkti būtent šie sprendimai?

Buitinis spektaklis - niekam neįdomus. Buitis puikiai paaiškina vieną sceną, tačiau viso kūrinio esmė turėtų būti gliaudoma, pasitelkiant įvairius nestandartinius sprendimus.

Scenai, kai buvo nužudytas milicininkas, sukurti pasitelkiau žudiko pasąmonę: ką žmogus tuo metu galvoja, kas vyksta. Tai mes vadiname "gliuku".

Taigi per jo mintis tuo metu prabėga visa, kas šventa: mama, tėtis, draugai. Vėliau - iliuzija ir klausimai: kas bus toliau? Ar mano gyvenimas baigtas? Kodėl aš susidėjau su neteisingais žmonėmis?

DUOKLĖ. Anot Aurelijaus Liškausko, spektaklio artistai atidavė visą save. Nubrozdinti keliai, nugaros, mėlynės, įdrėskimai - visa tai dabar puošia jų kūnus. Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

Už nugaros artėjantis būrys milicininkų reiškia žudiko paniką, jog jis tapo ieškomu asmeniu. Žinant visa tai, tampa aišku, ką reiškia artistų veiksmai.

Tradicinis ukrainiečių šokis - tai aliuzija į istorijos dalį, kuomet pagrindinis veikėjas Vaidas skrenda į Ukrainą parvežti prostitučių. Scenoje matome, kaip jis užeina į vieną, kitą kavinę, laukia žmogaus, su kuriuo sutarta susitikti, ir t. t.

Kaip scenoje per keletą minučių visa tai išspręsti? Ženklais. Kas yra Ukraina? Kaip ją identifikuoti? Ką lietuvis žino apie šią šalį? Nebent "folk" muziką, šokį ir rūbus. Taigi šokis scenoje sukūrė ukrainietišką atmosferą.

Aišku, šiandien populiarios vaizdo projekcijos, kurios palengvina choreografo ir režisieriaus darbą. Žinoma, buvo galima pateikti publikai užrašą "Kijevas" ar "Maidanas", ir bus viskas aišku. Tačiau man pačiam į tai žiūrėti nepatiktų.

Ir kaipgi sudominti jaunuosius žiūrovus?

Netradiciniais sprendimais bei temomis. Jaunuolių požiūris į baletą aiškus. Triko apsitempę vyrai paaugliams kelia pasibjaurėjimą.

Kodėl vaikinai nenori šokti? Nes jie mąsto, kad šokis - tai ne specialybė. Mano tėvai nuo senų senovės klausdavo: "Tai kada pradėsi dirbti?"

Spektaklis "Divizija" yra ir siekis pritraukti vaikinų, kurie pasirinktų šokio specialybę. Nes jų šiandien - be galo mažai. Šis šiurkštus scenos meno kūrinys turėtų jiems atverti akis, kad mes nesame netradicinės orientacijos ar šiaip kokie keistuoliai.

Spektaklyje matyti, kaip mes mušamės. Štai, turiu mėlynę po akimi. Na, repetavome, praleidau smūgį.

Spektaklyje galima pamatyti aikido, kovą tikrais kardais. Netrukus scenoje pasirodys ir tikras kovos menų meistras, taip pat spektaklio kūrime dalyvaus žmogus, kuris instruktuoja policininkus bei kariškius. Tikimės, kad tai į spektaklį pritrauks ir šių sričių atstovų.

Metas keisti požiūrį į vyriškumą. Vyrai, ateikit į šokių kolektyvus, pamėginkit šokti ir patys suprasite, kad tai - daug jėgų ir valios reikalaujantis užsiėmimas.

Ką dar šokis duoda žmogui?

Šokis padeda jaunuoliams atrasti antrąsias puses. Juk "nusikabinti" merginą dažniausiai pavyksta būtent diskotekoje. Antra, keičiasi jų bendravimo kultūra, dingsta kompleksai. Jauni vaikinukai, užlipę ant scenos, išrausta, susijaudina. Dėl ko taip būna? Nes jie mano, kad šokis - mergų reikalas. Scena, kai prostitučių sutenerė įkiša ranką vyrams į kelnes ir stimuliuoja, paauglius turbūt šokiruotų. Mūsų tikslas - parodyti, kad mums ne gėda, kad mes neturime kompleksų. Būtent dėl to, kad dažnai pasirodau scenoje, streso kupinos situacijos - man žymiai lengviau įveikiamos. Taip yra dėl to, kad šokdamas baletą, vilkėdamas "aptiaškes", aš perlipu per save ir nugaliu galybę kompleksų.

Vaidas - tikras nutrūktgalvis, pasiduodantis draugų įtakai, įsiveliantis į nusikalstamas veiklas. Kiek artimas šis karštakošis personažas Tavo asmenybei?

Šiaip ši istorija yra pamokymas jaunuoliams, kad šie neitų į gatves ir nepasiduotų karštakošių draugų įtakai.

Aš niekada nebuvau panašus į Vaidą. Nuo paauglystės buvau geras šokėjas, vietiniai "banditėliai" mane žinodavo ir gerbdavo, nes visad turėdavau daug panelių. Dabar, kiek žinau, dauguma jų sėdi kalėjimuose.

Kalbant apie mano vaidmenį, žinoma, tenka įsijausti į kiekvieną jį ir atiduoti visą save. Tačiau statyti spektaklį ir kurti vaidmenį buvo pernelyg sunku. Taigi teko paaukoti savo vaidmenį, nes supratau, kad jis ne toks įdomus ir išvystytas, koks galėtų būti.

Vis dėlto šis spektaklis ne pirmasis mėginimas šokiruoti. Dar 2012 m. pristatei įvairių šokio stilių bei žanrų muzikos šou "Pilna'tis", vėliau - šokio spektaklį "Altorių šešėly", kuriame ėmeisi sudėtingo kunigo vaidmens. O dabar tapai žudiku Vaidu. Kaip suprantu, Tavęs nedomina lengvi, paprasti kūriniai ir temos?

Ne, tikrai nedomina. Nors apie tolesnius planus galvoti šiandien sunku, tačiau mano sena svajonė buvo pastatyti spektaklį pagal Patriko Ziuskindo (Patrick Suskind) knygą "Kvepalai. Vieno žudiko istorija". Norėjau jį statyti dar prieš "Altorių šešėly", tačiau negavome teisių jame naudoti kino filmo garso takelio.

Dabar aš jau žinau, kokiu paprastesniu būdu muziką būtų galima gauti, tačiau po "Divizijos" statyti spektaklį apie žudiką maniaką visiems turbūt pasirodytų nenormalu. Aurelijui - tik žudynės ir smurtas galvoj, - sakytų.

Vis dėlto jau dabar įsivaizduoju, kokį puikų vaizdą sukurtų ant štangos pakabintos penkios ar šešios "negyvos" nuogos moterys. O žudikas atsliūkina ir pradeda lupti jų netikrą odą...

SUNKUMAI. Statyti spektaklį ir kurti vaidmenį, anot choreografo, buvo pernelyg sunku. Taigi teko paaukoti savo vaidmenį, nes jis buvo ne toks įdomus ir išvystytas, koks galėtų būti. Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

Taip pat norėtųsi interpretuoti Keno Kesio (Ken Kesey) kūrinį "Skrydis virš gegutės lizdo" ar Balio Sruogos "Dievų mišką". Tačiau tai - slogios temos.

Būtų galima statyti spektaklius ir pagal nemirštančią klasiką "Ana Karenina", "Broliai Karamazovai", "Idiotas". Tačiau šiuos kūrinius kol kas palikime rimtesniems režisieriams ir choreografams.

Koks yra Tavo poilsis? Kur semiesi įkvėpimo?

Po pusmetį trukusio spektaklio kūrimo ir ankstesnių projektų įgyvendinimo šiandien tikrai norėtųsi pailsėti. Juk su šeima mes dar įsirenginėjame namą. Visa tai man, galima sakyti, kainavo protą. Dėl to man sunku įsiminti vardus. Šiaip mėgstu gulėti hamake, klausytis muzikos (nors po šio spektaklio to daryti visai nesinori). Mane įkvepia ramybė, gamta, šeima, filmai, gera vaidyba, spektakliai, nekasdieniai įvykiai. Kartais net visai banalūs "holivudiniai" filmai.

Kokia kino juosta Tau padarė didžiausią įspūdį?

Negalėčiau to pasakyti. Būna filmų apie Iraką etapas, kitąsyk "valgau" Deivido Lynčo (David Lynch) ar Pedro Almodovaro (Pedro Almodovar) juostas bei kai kuriuos lietuviškus filmus. Tačiau vieno režisieriaus ar žanro nesivaikau.