Baroti galerijoje - Danieliaus Rusio "atradyba".

Baroti galerijoje atidaryta nauja paroda, kurios meno gerbėjai laukė ne vienerius metus. Kaip ir tikėtasi, į atidarymą susirinko beveik visas menininkų elitas. Suprantama, tam, kad publika parodon veržtųsi, neužtenka "tylėti" ketverius ar penkeris metus. Reikia būti, pavyzdžiui, kad ir Danieliumi Rusiu, kurio darbai kaip tik ir suskambo Baroti galerijos erdvėje.
Iš eksponuojamų modernisto kūrinių - tik vienas darbas, pavadintas "Varškiniu vaizdeliu", yra "vyrėlesnis", likusieji devyni darbai - visiškai nauji, plačiajai publikai nematyti. Autorius lieka ištikimas sau, bet kartu naujose nuotaikose "nerėkiančiomis subtiliomis spalvomis atveria savo kitokybę. Personažai, iš kasdieniškų formų bei dydžių išsinėrę, migruoja iš vieno paveikslo į kitą, atsiduria atspindžiuose, šešėliuose, keliauja pro iš savo įprastų vietų pasitraukusius ar apvirtusius miestus, sklando angelų maršrutais, tuo pat metu neatsispirdami pagundai nugarmėti pro amžiną, kaip kelias į dangų, pas demonus atsivėrusią kiaurymę. Nuo visų šitų pagundų žiūrovas lieka neapdraustas.
Kieme, prie staliuko, Danielius Rusys atsakė ir į "Vakarų ekspreso" klausimus.

Tai labai asmeniškas dalykas. Pauzė tarp parodų nei jos išgyvenimai naujausiam rezultatui neturėjo jokios įtakos. Kaip dailininkas iš tiesų likau sau ištikimas, nes iš esmės jau sukurta sava konstrukcija, savas braižas. Jis yra augintas, puoselėtas, tręštas, per laiką formuotas - kaip augalas. Nėra reikalo, nėra gerai atsisakyti kažkokios įprastos savos formos. Ir absoliuti nesąmonė, kai kiti sako, kad jiems procesas tik svarbus, o rezultatas - nesvarbus. Man atrodo, jog vienas be kito negali apsieiti.Kiekvienas mano darbas niekuomet nesibaigia. Kas man beatsitiktų, aš galiu tai kaip dienoraštyje užfiksuoti kažkokiu potėpiu, brūkšniu, figūra ar dar kaip nors. Man niekuomet darbas nesibaigia. Jei baigiu, tai tik tam kartui, tai dienai. Taip atsirado ir darbas "Penkių dalių serialas". Pradžioje buvo vienas darbas, po to prijungiau dvi dalis, po to - dar dvi dalis. Taip ir plečiasi į šonus kažko vis prašydamas.

Nespontaniškai. Siužetai yra iš anksto. Yra mėgiami personažai, mėgiamos formos, kuriuos savaip išdirbinėju. Ir turi tokią istoriją, kurios aš pats negalėčiau apsakyti, kaip atsirado, dabar jau pasimiršo - atsirado, ir tiek. Atsirado ir iš gyvenimo, ir iš vaizduotės. Vaizduotė irgi atsiranda iš gyvenimo. Nebūtų kažkokios subjektyvios patirties, nebūtų atitinkamos vaizduotės.

Kartais ant daiktų piešti yra įdomiau. Pavyzdžiui, kokią spintą. Įsivaizduok, atidarai, o ten, kokio Diurerio maniera nutapytus Adomą ir Ievą randi. Savo kažką, aišku, pridėčiau. Ar teko užsakovui pataikauti? Ne, ne, ne. Veikiau aš pats primesdavau savo nuomonę. Užsakovas dažniausiai aiškina - noriu to, noriu ano, noriu, kad būtų jauku, kad būtų gražu, o konkrečiai ko nori, nežino. Tuomet aš pats pradedu netgi despotiškai aiškinti, kaip reikėtų daryti. Ir motyvuoju.

Būna. Bet man terminas "kūryba" nelabai patinka, gali būti "atradyba". Vienas gyvas klasikas grafikas Mikalojus Povilas Vilutis yra pasakęs: "Kokia čia gali būti kūryba? Viską Dievas sukūrė. Ir praeitį, ir ateitį, ir dabartį, ir ką tik nori". Kitas gyvas klasikas Povilas Vaitekūnas sako: "Aš net šapelio, net pagaliuko negaliu sutverti". Paskui šnekėjausi su tokiu sveiko proto žmogumi Aidu Masėnu, kuris pasiūlė visa tai, ką darom, vadinti ne kūryba, o atradyba.

Taip pat Danielius Rusys "Vakarų ekspresui" prisipažino, kad, jo gyvenime atsiradus mylimajai Aistei, teko keisti grafiką. Anksčiau dirbo vakarais ir naktimis, dabar darbui lieka diena ir rytai, o vakarus leidžia su mylimąja, kuri, kaip ir viskas, dailininką labai įkvepia, o pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu jis vadina asmeninę savimeilę. Danieliui patinka būti giriamam, kritikuojamas raukosi. Vadina save egoistu ir pastebi, jog netoleruotų panašių į save. Tiesa, jis netiki, kad tokių galėtų atsirasti. Neapykantoms ir pykčiams neturįs laiko. Be viso to, "piešdamas" save dailininkas pridūrė, kad nebijo mirties, o skausmingų dalykų bijąs, kad nežino, ar tiki reinkarnaciją, ir jog niekuomet nedirba apsvaigęs. "Griežtai, kadangi apsvaigęs pradedi daryti klaidas, po to puoli tų klaidų taisyti, kai taisai, dar daugiau jų priveli, o po to susierzini".