Projekte dalyvaujančios menininkės Nanna Gro Henningsen, Nina Maria Kleivan, Lotte Tauber Lassen, Pernelle Maegaard, Vicky Steptoe, Karen Gabel Madsen, Bodil Brems ir Jeanette Land Schou gilinosi į istoriją, kaip skirtingais laikmečiais buvo vertinami bei gydomi psichikos ligoniai, kuriuos izoliuodami kai kurie mokslininkai mėgino sutvirtinti visuomenėje įprastą normalumo apibrėžimą.
Vadinamasis normalumas bent jau XVIII a. pasireiškė tuo, jog į Londono psichiatrijos ligoninę Bedlamą buvo rengiamos ekskursijos, kurių metu "sveikieji" galėjo nebaudžiami tyčiotis iš ligonių, baksnoti juos lazdomis.
Menininkės savo darbuose prisimena ir moterims skirtą pragarą - vargšų prieglaudos, kalėjimo ir beprotnamio hibridą Salpetrierą, kur dirbo neurologas J. M. Šarko, hipnozės būdu skatinęs ligones pakartoti pamišimo priepuolius su konvulsijomis.
Taigi kas yra normalumas, kur yra jo ribos, kas jas nustato? Ar galime laikyti kitus pavojingais pamišėliais dėl jų religinių, politinių pažiūrų, lytinės orientacijos? Apie tai susimąstyti ir kviečia menininkės, kurių paroda KKKC veiks iki spalio 2 d.
Žvilgsnis į bedugnę
Dailės rūmų fojė žiūrovus pasitinka visų aštuonių menininkių bendras darbas, instaliuotas iš Klaipėdos psichiatrijos ligoninės baldų ir rekvizito.
"Sunkių psichikos ligų buvo visais laikais, kaip, tarkime, šizofrenija, bet yra nukrypimų, kai normalumą arba nenormalumą apibrėžia įvairios socialinės, politinės, religinės grupės. J. L. Schau panaudojo citatas iš Danijos nacionalinės partijos nario ir iš "Jaunosios Lietuvos" pirmininko Stanislovo Buškevičiaus viešų kalbų. Jų pasiklausius, kūnas eina pagaugais: labai negatyviai atsiliepiama apie homoseksualus, juodaodžius, musulmonus. Tai kur čia normalumo ribos?" - sakė KKKC parodų kuratorė Neringa Bumblienė. Daugybė žmonių savo kategoriškomis nuostatomis, laikysena, elgsena pažeidžia priimtinas ribas, kitų žmonių teises, tačiau dėl to nėra izoliuojami.
Dar vienas įstabus J. L. Schau darbas, derinantis koliažą ir grafiką, yra paveikslas "Bedlamas su musėmis". Jame atsispindi istorinis sužeistų sielų kalėjimo pastato vaizdas ir fantazijos. Piešinių, fotografijų ir graviūrų mišinys iš 1873-ųjų iliustruoto Londono laikraščio padėjo menininkei sukurti spalvingą žaidimą tarp praeities ir dabarties.
N. Bumblienė pripažino, kad ši paroda, kaip įprasta šiuolaikiniam menui, kartu yra ir socialinis projektas: kūriniai analizuoja ne tik spalvą, jos struktūrą, bet ir įvairius mūsų kasdienybės niuansus, ir pateikia tai meno kalba. Tai tik pagilina emocijas, sužadina mintis ir vaizduotę.
Kaip vieną įdomiausių ekspozicijos darbų pokalbininkė išskirtų N. G. Heningsen instaliaciją: joje atkuriamas psichoanalizės pradininko Šarko kabinetas, kuris diagnozę nustatydavo ne kalbėdamasis su paciente, bet pagal vizualią išraišką, jos kūno kalbą ir beprotybės apraiškas.
Tuometinių fotoaparatų ilgas išlaikymas reikalavo inscenizuoti fiksuojamus reiškinius. Šarko pacientės būdavo užhipnotizuojamos, kad galėtų išraiškingai demonstruoti isterijos simptomus. Tai yra jos tiesiog suvaidindavo arba falsifikuodavo beprotybę. Menininkė sukūrė videodarbą iš autentiškų fotografijų, atspindinčių pacienčių judesius isterijų metu, panaudojo šviesos, kuri taip pat sukeldavo epilepsijos priepuolius, efektus, taip pat inkliuzą su raibuliuojančiu vandeniu - kaip neapčiuopiamą psichikos stichiją.
Kas stengiasi išlikti normalus?
Parodos metu buvo diskutuota, ar menininkas yra normalus visuomenės akimis? Amžinas klausimas: kokia riba genialumą skiria nuo pamišimo?
L. T. Lassen sukūrė videoinstaliaciją "Smegenų istorija" pagal žurnalisto Jono Kaldano vaikystės prisiminimus. Jis gimė Oringės psichiatrijos ligoninėje, kur dirbo jo tėvas, vėliau šeima persikraustė į kitą tokią įstaigą.
Dar vaikystėje jį sukrėtė draugo pasakojimas apie tai, jog vietinėje koplyčioje mirusiems ligoniams be artimųjų sutikimo išimamos smegenys, kad būtų ištirta patologija. Taigi koplyčia buvo ne tik patalpa maldoms ir laidojimo apeigoms, bet ir operacinė. Menininkė sakė: "Elgesys su mirusiaisiais įtakoja mūsų elgesį su gyvaisiais. Jei gerbiame mirtį, neabejotinai gerbsime gyvenimą."
N. M. Kleivan parengė videodarbą, kuriame šmėžuoja vaiduokliški objektai su A. Hitlerio veidu. Girdime emocionalų fiurerio monologą.
V. Steptoe pateikė tapybos darbus, vaizduojančius asmenybės skilimą, atsispindintį šizofrenijos iškreiptuose veiduose. Taip pat ji užfiksavo moters, dainuojančios lopšinę, rankas, plaunamas kūdikio pavidalo muilu. Tai pamąstymai apie egzistenciją nuo žmogaus gimimo iki mirties.
B. Brems su kolege V. Steptoe stebina kaukėmis. Jos - plačiąja prasme, netgi kosmetinės - iškyla kaip žmogaus maskavimasis, dėmesio nukreipimas nuo savasties; mistifikavimas gražinantis keičia ego.
P. Maegaard piešia žmonių figūras jų būstuose, ant tualetų, miegamuosiuose, apleistuose namuose ir atvirose erdvėse. Turbūt norėdama pabrėžti, kad mes visi nuolat esame ant ribos tarp sąmoningo ir nesąmoningo elgesio, sakė: "Aš siuvinėju savo veikėjus ant senų nosinaičių ir paišau juos parodų salėse. Jie atsiranda visur. Niekas negali būti apsaugotas nuo netikėto mano sukurtos figūros pasirodymo. Tai yra ne mano valioje."
K. G. Madsen sukūrė savąjį Bedlamą, remdamasi savo draugės istorija. Vieną dieną ši neberado stalčiaus, kur sudėti šaukšteliai. Stresą patyrusiai moteriai prireikė metų, kad atsigautų. Autorė savo darbu, kuriame aižėja sienos ir liejasi kontūrai, įspėja, jog niekada negali žinoti, kada žemė tau išslys iš po kojų.
Parodoje demonstruojama instaliacija iš autentiškų psichiatrijos ligoninių pacientų drabužių, fotografijos su moterimis medžiuose, ir tos, kur užfiksuotos menininkės, nekontroliuojamais veiksmais mėginančios sau sukelti ribinę būseną. Taip pat menininkės atsivežė videodarbą, kur nufilmuota, kaip pianinu jos groja aštuoniomis rankomis visiškai to nemokėdamos, tačiau kakofonija sukelia savotišką emociją, jauseną, būseną.
Palankiai lankytojų sutikta paroda atspindi šiuolaikinį skandinavišką meną socialine analize, išgryninant idėją, perteikiant keistas netradicines bei šokiruojančias situacijas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą