Nors esu profesionalus aktorius, galiu pasakyti, kad pastaruoju metu dirbu ir kitus nelabai nutolusius nuo aktorystės darbus: režisuoju didesnius ar mažesnius renginius, spektaklius, esu kelių muzikos festivalių meno vadovas, rašau dainas, koncertuoju, kuriu muziką spektakliams, vadovauju teatro studijos „Elementorius“ vyresniųjų grupei, o kitą savaitę teatromanams su būriu bendraminčių Jaunimo teatre pristatysime ir knygą apie šią Lietuvos seniausią ir vis dar veikiančią teatro studiją - knyga vadinasi „Elmentorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“. Tai knyga, skirta ir mano pirmajai teatro mokytojai Valerijai Marcinkevičiūtei-Karalienei, kurios dėka aš, tuomet moksleivis, susidomėjau teatru; vėliau, jau būdamas aktoriumi, šioje studijoje pirmą kartą susipažinau su režisūra. Kelis dešimtmečius stačiau spektaklius, kaupiau tam tikrą patirtį, kuri vėliau pravertė režisuojant profesionaliame teatre ar kitus didelius renginius, festivalius ir t.t. Taigi esu ne vien „aktoryste gyvas“. O... kai 2012 m. Moksleivių dainų šventės Dainų dienos meno vadovas Raimundas Katinas mums su Egle pasiūlė režisuoti Dainų dienos šventę Vingio parke, puolėme į visa tai be jokių abejonių ir svarstymų. Nes mane žavi dar nepatirti dalykai, negaliu atsispirti naujiems iššūkiams. Prie tokio dydžio, tokio mastelio ir tokios atsakomybės renginio aš, kaip režisierius, prisiliečiau pirmą kartą; man tai buvo Naujiena iš pačios didžiausios raidės.
Žinoma, režisuojant Dainų dieną labai gelbėjo Eglės muzikinė patirtis: ji mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, studijavo Muzikos ir teatro akademijos Chorinio dirigavimo katedroje, jau vėliau - kūrybinis darbas su chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų choru ir kitais chorinio meno kolektyvais. Visa darbo su chorais patirtis mums labai padėjo režisuojant šį nepaprastos svarbos renginį ar - veikiau - reiškinį.“
Skruzdėlytės per kūną
„Mūsų su žmona bendrame režisūriniame darbe aš daugiau ieškojau tam tikrų vizualinių sprendimų, rūpinausi visa Dainų dienos organizacija, tiesiogine TV transliacija. Paskutinės savaitės prieš Dainų šventę mums buvo intensyvios, įtemptos, bet labai įdomios. Kai matai prieš save dvidešimt tūkstančių dainininkų, šokėjų, orkestrantų, per kūną ima bėgioti jaudulio skruzdėlytės: juk tiek dalyvių - tai labai didelės pajėgos, ir tu žinai, kad jos, išsirikiavusios prieš tave, turi BŪTI kartu, vieningos. Reikia pripažinti, kad tai turbūt didžiausias ir svarbiausias moksleivių kultūros ir meno renginys Lietuvoje ir, aišku, šventės dalyvių moksleivių gyvenime. Pakviesti iš jau mano minėtos teatro studijos savanoriai, - kaip tarpininkai tarp mūsų, vadovų, ir choristų, - pabuvę renginyje sunkiai galėjo apsakyti poveikio, kurį patyrė, mastą. Uždainavus dvidešimčiai tūkstančių skardžiabalsių dainininkų, į dangų siunčiama nepaprastai galinga garsinė žinia ir nejučia per kūną nubėga šiurpulys. Šitas poveikis erdvėje, neabejoju, yra ilgalaikis, todėl labai džiugu, kad tokią šventę - mūsų gelminį kultūrinį paveldą - įvertino, suprato ir priėmė UNESCO. Šis reiškinys - Dainų šventė ir konkrečiai Dainų diena - sulaukė ir pasaulinio dėmesio. Tokios šventės lietuvių pasaulėjautai yra labai svarbios, bet tuo pačiu metu tai yra visiškai natūralu mūsų prigimčiai. Dabartiniuose mūsų didžiuosiuose miestuose, apskritai miesto kultūroje tokių dainavimo tradicijų lieka vis mažiau, todėl Dainų šventė tampa tik dar reikalingesnė, ji, mano galva, gyvybiškai svarbi ir būtina ateinantiems į mūsų šalies kūrimą jauniems žmonėms.“
Lietuvos himnas - visam pasauliui
„2012 m. Moksleivių dainų šventės Dainų dieną vienu ir tuo pačiu metu (Lietuvos laiku - 21 val.) viso pasaulio lietuviai sugiedojo V.Kudirkos „Tautišką giesmę“ - mūsų valstybės himną. Giedojome Karaliaus Mindaugo ir Valstybės dieną! Giedojome čia, Vingio parke, ir kitur Vilniuje, ir visoje Lietuvoje, ir visame pasaulyje! Tai unikali pasaulio masteliais tradicija. Nors taip KARTU himnas buvo pradėtas giedoti kiek anksčiau, į Dainų dienos programą jis pirmą kartą buvo įtrauktas 2012 m. Pabandykite įsivaizduoti: visi kartu susirenka tik į generalinę repeticiją, renginys vyksta apie keturias valandas. Kitą dieną laukia tiesioginė TV transliacija, eteris, todėl kiekvieną dainą, kiekvieno chorvedžio pakilimą į tribūną, kiekvieną kūrinių sujungimą turime apskaičiuoti sekundės tikslumu. Mes stovime su chronometrais, fiksuojame akimirkas, nes pradėti giedoti himną būtina lygiai 21 val. Juk nenutrauksi dainos vidury. O dar sveikinimo kalbos, gali pasitaikyti įvairių paklaidų (koncerto metu susidarė net penkiolikos minučių paklaida). Žiūrovas to pastebėti NETURI, todėl dar kartą kartojame, kokiu greičiu kalbėti, kiek tekstinės informacijos turi turėti atsargai, kokio ilgumo pauzės galimos, kuo jas užpildyti. Kai prisimenu, tai buvo tikras galvos skausmas. Kad viskas būtų tikslu ir laiku, darniai ir kūrybingai turi dirbti visa komanda. Reikia stebėti, žaibiškai reaguoti net į pačius menkiausius pasikeitimus ar netikėtumus; laiko ilgiems apmąstymams ar pasitarimams tiesiog nelieka. Bet toks yra gyvenimas - intensyvus ir įdomus. Žinoma, kaip jau minėjau, nerimas ir šiurpai varstė kūną visai mūsų komandai. Bet viską atperka sklandžiai įvykusi šventė, galingai skambėjęs himnas, puikus renginys ir reginys. Buvome informuoti, kad valdžios žmonės dažnai gali tik valandėlę kitą pabūti tokiose šventėse, - na, valstybės reikalai, - ir maloniai nustebome, kad jie išklausė visą koncertą ir išbuvo šventėje iki pabaigos. Širdį užliejo džiaugsmo banga... Supratau, kad TAI įvyko, kad Dainų dienos pasiųsta žinia apie mūsų šalį pasiekė ir dangų, ir žmones: tiek buvusius čia, Vingio parke, tiek stebėjusius šventę per televizorių. Vėliau, žiūrėdamas šventės vaizdo įrašą, supratau, kad televizija negali perduoti viso šventės poveikio... Čia taip pat kaip ir nufilmavus spektaklį - kažkur dingsta svaigus gyvybės ūžesys. Naudodamasis proga kviečiu visus žmones suteikti sau didžiulį ir nepakartojamą malonumą - ateikite į 2016 m. Moksleivių dainų šventės Dainų dieną Vingio parke. Pajusite ypatingą šventės dvasią, išgirsite puikų naują šventinį repertuarą, kartu giedosime himną - tai mus jungia, tai mus vienija ir leidžia pasijusti oriais ir geranoriškesniais mūsų šalies piliečiais.“
Vasara baigėsi. Vasara netoli
„Jau 2016 m. liepą - kas gi čia liko - Vilniuje vėl šurmuliuos Moksleivių dainų šventė. „Tu - mums viena“, - toks paprastas ir talpus jos pavadinimas. Būsimiems darbams ruošiamasi atsakingai. Ši šventė paskatino kompozitorius, poetus sukurti daug naujų, įdomių, patriotinių kūrinių. Sakykim taip: chorinė muzika šiandien dar turtingesnė nei vakar. Dainų šventė - renginys, kuriame mielai dalyvauja žymiausi mūsų vokalinės muzikos kūrėjai, o tai daug pasako ir apie pačios šventės, jos repertuaro vertę. Dažnai ir dalyvių, ir žiūrovų laukia tam tikri iššūkiai. Tikiuosi, kad žiūrovai nepamiršo praeitoje šventėje skambėjusių mūsų liaudies dainų su roko, repo elementais. Tikri muzikos mylėtojai supranta, koks plastiškas ir talpus muzikine ir žanrine prasme gali būti šis renginys - ne profesionalių dainininkų, šokėjų, muzikantų, o dar tik moksleivių šventė. Geri norai, bendradarbiavimas, jaunystės energija ir ryžtas, meilė muzikai, senajai mūsų kultūrai ir lietuviškai dainai daro stebuklus. Viliuosi, kad 2016 m. Moksleivių dainų šventė ir bus toks stebuklas.“
Tegu lieka šiek tiek paslapties
„Galėčiau šį bei tą papasakoti ir apie būsimos šventės režisūrinius sprendimus, bet tai būtų nelabai apdairu: dar daug kas gali keistis, atsiras naujų sumanymų, minčių, kurios papildys ar praplės dabartines, o gal dar viskas versis aukštyn kojomis... Be to, nuplėšus paslapties skraistę, nedaug tos paslapties ir liktų... Galiu pasakyti tik tiek, kad mes, režisieriai, sieksime turėti visą techninę bazę, kurios mums reikia šventei: tiek vizualinę, tiek plastinę. Ieškosime būdų ir techninių sprendimų mūsų galvose kirbančioms idėjoms įgyvendinti. Gabių, kūrybingų žmonių komanda jau seniai suburta ir intensyviai dirba. Džiaugiamės, kad šiemet prie mūsų prisijungė šventės dailininkė Neringa Keršulytė. Turime ir būrį savanorių, be kurių pagalbos tokio dydžio renginiai būtų mažų mažiausiai... nepilni ir statiški. Dirbsime iš širdies - juk ko tik dėl dainos, žmogau, nepadarysi. Daina - tai pats stipriausias ir ilgaamžiškiausias mūsų tautą vienijantis ženklas!“
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą