"Didžiausia prasmė yra gyvybė"...

"Mane stebina, kad jūsų mieste anstolių kontorų iškabos švyti it šventyklų, o psichiatrijos ligoninės fasadas daro slegiantį įspūdį. Šie namai turėtų būti gražiausiai sutvarkyti, nes dvasios liga skiria žmogų nuo gyvulio", - sakė I. Simonaitytės bibliotekoje įvykusiame susitikime su skaitytojais vienas geriausių šalies prozininkų ir novelistų, nacionalinės premijos laureatas Juozas Aputis.

Rašytoją sužavėjo Karklų gatvės ir "Miesto kirpyklos" archaiški pavadinimai, dvelkiantys jaukumu ir istorija. Sakė, kad naujoji I. Simonaitytės biblioteka - irgi "gydykla", irgi prašosi liaupsių, nors jam nuo vaikystės, būnant tarp knygų, pradeda svaigti galva. Todėl griebdavo bet ką, ir viena pirmųjų rašytojo perskaitytų knygų buvo Estijos enciklopedija...

"Vis dėl to Klaipėda - Dievo piršto pažymėtas miestas, nes jūra yra stebuklas. Nuostabios pajautos, kai tave gali glamonėti toks galingas ir didis", - sakė rašytojas, kurio kūriniją vakarą vedęs filologijos daktaras Marijus Šidlauskas įvardijo kaip fenomenalų, nepaaiškinamą reiškinį - "kaip kartais būna Kristaus elgesys arba Biblijos principai".

"Pasakyti ką išmintingo apie kūrybą būtų lygiai tas pats, kas išmintingai sutvarkyti savo gyvenimą. Nebuvau užsimojęs sukurti ką nepaprasto, ne ambicijos buvo svarbiausia, o tai, ar pavyks skaitantį žmogų krustelti, kaip mane krestelėjo vienas ar kitas dalykas", - kalbėjo Juozas Aputis, pabrėžęs, jog net abstrakčiausias menas negali būti atplėštas nuo sociumo, tikroviškumo, "tarytum nebūtų nei skausmo, pavydo ar siuto, kad kas pasidarė įtakingas ar turtingas".

Meno poveikis neturi būti kaip kulkos - sužeidė ar nušovė, svarbu daryti, ką manai privaląs, o poveikį pajusi vėliau. Rašytojas atsakė į skaitytojų klausimus ir perskaitė vieną naujausių savo novelių "Darau tai, kas man uždrausta".

Kadangi moterų auditorija buvo gausiausia, žaismingai ir metaforiškai atsakė į klausimą, kas yra tas amžinas moteriškumas: "Moteris yra aukščiau už katę, bet ji yra... katė. Mįslinga kaip kosmosas, įvardijama kaip prakeiktas padaras arba šventas".

Svečias pasakojo turįs tris pusiau laukines kates, kurios veržiasi lauk, per jėgą įneštos trobon. "Viena katė yra išmokusi apeigą: sėdžiu gonkose, pašaukta ateina pamurkti, bet reikia matyt, kiek užtrunka, įrodinėdama, kad atėjo ne pakviesta, o kad pati užsimanė".

Dar atsakęs skaitytojams apie tai, kaip gimė novelių rinkinys "Vieškelyje džipai", autorius sutiko atsakyti ir į kelis mūsų dienraščio klausimus.

"Tik neklauskit, koks tas patriarcho ruduo"...

Kas Jus išmokė mylėti ir ginti silpnuosius? Turiu omeny Jūsų pasisakymą apie psichikos ligoniukus - visatos angelus ir novelę apie paukščių gripo psichozę, kur baisitės, kad pasaulio šalys susivienijo išžudyti laukinius paukščius...

Gamta - laukinė mūsų motina. Niekas nemokė. Ta gynyba nekainuoja man kraujo, nervų - taip, bet jeigu nori ką padaryti, ir padarai. Man to paukščio išties pasidarė gaila, ne tik todėl, kad biologinis padaras naikinamas, klausimas - ar ne nuo civilizuoto žmogaus veiklos atėjo ta liga? Kodėl visas pasaulis dega žvakeles sergantiems AIDS?

Naktimis nemiegat, nešiodamas savyje kūrinį?

Nei aš nešioju, nei man labai skauda. Bet būna, kad užmigti neleidžia paprastesni dalykai. Toks jau mano prigimimas, aršus būdas. Iš rašymų atrodo, kad esu lėliukas toksai. Nė velnio!

Ar tai, ką sukūrėte, laikote vertesniu už savo nugyventą gyvenimą?

Nu jau to betrūko! Man geriau būti nė vienos knygos neparašius, bet būti dar gyvam. Čia tik amatas. Oho, galėjau gi būt stalius ar koks kitas. Džiaugiesi, kad gyvas esi, ko gi dar?

Tai gyvenate su tokia jėga ir stiprybe, kaip rašot?

Nei aš rašau stipriai, nei gyvenu. Na, gal gali būti toks momentas, kai žmogus be kojų staiga ima kalbėt taip drąsiai, entuziastingai arba neregys tampa įžvalgus, bet tai laikina. Tik tiek, kad kažkas yra įkišta į durną galvą - norisi rašyt!

Sigitas Parulskis šmaikštavo, kad gyvi klasikai sukurti mokinius kankint. Kas negalėtų gyvent be Juozo Apučio?

Žinokit, kad ir Aputis gali gyventi be rašymo! Ir puikiausiai jaustųsi, sakau be jokio maivymosi. Nedaug ir trūko, kad į kokią kitą sritį nusidaužtum. Aš lakūnu norėjau būt. Nemanau, kad čia kažkokie pašaukimai. Spakainiai žiūriu į savo paskirtį.

Ar sunku įlįst į personažo kailį, ar būtinos ekstremalios gyvenimiškos patirtys?

Miela mano, man užtenka fantazijos. Kam man pačiam durtis, kad aprašyčiau narkomaną, jei galiu sumeluot. Gink Dieve, man niekada nesinorėjo būti kokiu prostitutu, ir į kalėjimą patekti nelabai norėjau. Mylimųjų likimus mėgstu laužyti, oho, bet ar sulaužiau, dar nežinia.

Dažniausiai atvažiuoja koks dvasininkas ar rašytojas, ir peikia dabartinį gyvenimą, bet "tamsumų neprašalina". Ką šviesaus matote Lietuvoje?

Maksimaliai galiu sakyt į vieną ar kitą pusę: kad viskas tamsu arba atvirkščiai. Pozityvus dalykas yra techniniai civilizacijos laimėjimai po mūsų kojom. O žmogaus viduje tai nepasakyčiau, kad sugebu jį paaiškint, bet jame visko yra. Ir gražaus. Yra puikių verslininkų, kurie jaukūs, darbštūs, sąžiningi ir altruistai - ne dėl kokios garbės ar mados. Bet iš vidaus. Man labai patiko tai, ką per radiją girdėjau verslininką kalbant: "Ką pas tėvus mačiau? Mėšlas, tvartai, jovalą verda. Galvojau - kam visa tai? Dėl to duonos kąsnio prakeikto - šitaip? O dabar vieną rytą matau, kad ir aš, kas, kad tūkstančiais apsižarstęs, darau tą patį. Dėl pilvo, dėl paėdimo tiktai?". Tai va, kai žmogus tą pajunta, bet taip, kad lyg žaibas perskrodžia, tada pasidaro labai gražus. Ir labdaringas tampa, ir supratimas kitas ateina, trauką įgauna toks žmogus kaip magnetas.

Dar yra labai gražu, kad atsirado toks dalykas, iš pažiūros šokiruojantis - blaivumas, racionalus mąstymas, kurio labai reikia lietuviui. Kodėl estai kitaip tarpuojasi į ES, į pasaulį? Dėl to, kad jie yra racionalesni, jų ir istorija racionalesnė. Mes labai mėgstam veblent. Bet kai racionaliai senį autobuse pastumiam, kuris nebegali kariaut - tai jau šlykštu.

Mūsų skaitytojai dažnai klausia: kame gyvenimo prasmė? Koks tas patriarcho ruduo, ką rašote?

Nematau aš jokios prasmės. Didžiausia prasmė - gyvybė, ji diktuoja tą prasmę, gyvybės kraujas... Dabar nerašau: tveriu kaime tvoras. Ir jaunesnis nepuldavau rašyt kaip nuo grandinės nutrūkęs: čia gi ne tarnyba kokia. Ir jūs jau atleiskit, nekalbėsiu apie patriarcho rudenį: turi žmogus pasilikti savo gyvenime ką nors sau. Visko būna ir pavasarį, ir rudenį - sulauksit, ir pamatysit.

Ivona ŽIEMYTĖ