"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. Šiuosyk - apie vieną iš Lietuvos klubinės kultūros pradininkų, didžėjų čempionatų žvaigždę Darių Klišauską-DJ Crembo.
34-erių klaipėdietis liko ištikimas paauglystės pomėgiui, kuris persirito
per visus ligšiolinės lietuviškos klubinės kultūros etapus nuo juostinių magnetofonų iki skaitmeninės technikos, ir neslepia puoselėjantis šilčiausius prisiminimus apie praėjusio dešimtmečio pradžios kultinius uostamiesčio klubus "Prieplauką" bei "Vox Maris".
Kokia buvo tavo kelio pradžia?
Mokyklos diskotekose - lankiau 22-ą vidurinę, dabartinę "Vėtrungės" gimnaziją, čia ir išmėginau save prie pulto. Grodavome tuometinius hitus: "Bad Boys Blue", "Blue System", Sabrinos dainas - didelio muzikos pasirinkimo nebuvo. Po mokyklinio didžėjų festivalio, kuriame buvau pripažintas perspektyviausiu, Henrikas Žižys pakvietė dirbti į savo pramogų centrą "Pas Albertą". Jis veikdavo iki 2 val. nakties. Po to grįždavau namo ir iš ryto sunkiai keldavausi į mokyklą. Per vakarą gaudavau kitiems įprastą mėnesio algą - žmonės užsakydavo dainas ir mokėdavo "į rankas". Po mokyklos išvažiavau studijuoti į Vilnių, paskui grįžau mokytis į Klaipėdą. Kaip tik buvo atsidariusi "Prieplauka", kur mane pakvietė dirbti. Skirtingai nuo komercinio klubo "Pas Albertą", kuris buvo pirmoji Lietuvoje naktinė diskoteka, "Prieplauka" buvo pirmasis šalies undergroundas. Vėliau dirbau "Vox Maris" bei kituose klubuose...
Ilgiausias iki šiol tavo karjeros etapas yra darbas klube "Kalifornija". Jis tapo ištisu uostamiesčio naktiniu pramogų žanru, įprasta finaline visų pasilinksminimų miesto centre vieta, ir, kaip visi populiarūs dalykai, sulaukė įvairių vertinimų. Kas paskatino apsistoti jame tiek ilgai, nepaisant pastabų, kad šis darbas neatitinka tavo gabumų ir patyrimo?
Nemanau, kad klubas jų neatitiko. Gražiai sugroti popmuziką, neapsunkinus paversti ją klubine ir techniškai gražiai visą vakarą groti klubui visiškai nepritaikytus kūrinius - tikrai didesnis iššūkis nei eilinis "techno party". Gali būti, kad šiame klube būsiu išdirbęs apie 10 metų.
Per šį laikotarpį Klaipėdoje daugybė klubų "garsiai" atsidarė, o po metų kitų užsidarė, o "Kalifornija" pelningai dirbo daugiau nei dešimtmetį septynias dienas per savaitę. Tai stabiliausias ir turtingiausias klubas Klaipėdoje, garantavęs gerą atlyginimą mainais už nutylėtas kūrybines ambicijas, - šypteli. - Nors man buvo daromos išimtys: vadovai matė, kad galiu progresyvią klubinę muziką sugroti taip, kad išjudinčiau ir pačią "popsiškiausią" publiką. Daugybę metų pas mus skambėdavo hausas, taip pat "electro" bei "latina" hausas bei technomuzika. Drauge turėjau laisvę groti kituose Lietuvos ir užsienio klubuose bei privačiuose vakarėliuose. Pažvelgus į praeitį, "Kalifornija" - bene liberaliausias įvairiausių muzikos stilių naktinis klubas, kur jau nuo antros nakties iš viso miesto rinkosi progresyvus jaunimėlis.
Nūdien įprastas derinys - didžėjus ir muzikos prodiuseris viename atveria kelią ne tik užsidirbti grojant, bet ir realizuoti kūrybines ambicijas, tačiau vyresnės kartos klubų pažibos šiuo universalumu pasigirti gali rečiau. Tavo manymu, kas tai nulėmė - dabartinis garso įrašymo technikos bei programų prieinamumas, nusistovėję klubinės kultūros standartai ar kas kita?
Užsienyje, kur muzikos kūrinių rinka šimtus kartų didesnė nei Lietuvoje, kūryba iš tikrųjų įsuka didžiulį verslą, bet čia, Lietuvoje, kelio užsidirbti vis dar neatveria. Todėl čia pagrindinė motyvacija kurti yra ne pinigai. Čia kuria tikrai tik tas, kuris negali gyventi be kūrybos. O vyresnieji, matyt, praktiškiau žiūri į gyvenimą. Be abejo, sparčiai tobulėjančios ir finansiškai daugumai jaunųjų eksperimentuotojų prieinamos technologijos leidžia "gaminti" muzikinius produktus, neturint svaresnių muzikinių ar techninių žinių.
Pirmiesiems lietuviško pramogų verslo žingsniams buvo būdingi honorarai, kuriuos dažna tuometinė pažiba prisimena kaip dangaus dovaną. Ar jie buvo adekvatūs darbo intensyvumui?
Didžėjaus leidžiama muzika - pramogos paslauga. Kiek pirkėjas pasirengęs už ją mokėti, tiek ji ir verta, - tai sena vadovėlinė tiesa, kurią tuomet priėjome jų neskaitę. Kiek adekvatu tai atrodo dabar? Tiek pat, kiek anų metų verslininkai atrodė pasikaustę "a la Oksforde" įgytomis verslo vadybos žiniomis, kurios leido jiems susikrauti ne vieną tūkstantį investicinių čekių, o vėliau juos paversti privatizuota milijoninės vertės gamykla ar nekilnojamuoju turtu.
Ar tau yra tekę dirbti ne didžėjumi?
Labai seniai yra tekę dirbti elektriko padėjėju. Jau dirbdamas didžėjumi, paragavau vadybininko duonos. Taip pat seniai domiuosi informacinėmis technologijomis, gan dažnai remontuoju kompiuterius, instaliuoju programinę įrangą. Bet labiausiai esu prisirišęs prie didžėjaus darbo: viena vertus, dėl meilės muzikai, kita vertus - dėl įdomios ir visapusiškos veiklos. Būdamas didžėjus, turi išmanyti ne vien muziką, bet daug daugiau dalykų: nuo reklamos ir renginių organizavimo bei vadybos iki scenos ir garso technikos.
Kaip esi linkęs save įvardyti - kaip menininką ar kaip amatininką? Ką manai apie profesionalumo komponentų santykį dabartinėje Lietuvos klubų scenoje?
Šiais skaitmeninių technologijų laikais grojimo įgūdžiai jau nebėra nepatyrusių didžėjų problema. Ją puikiai sprendžia nerealiais tempais tobulinama technika - tik spėk pirkti. Didžėjaus kūryba vyksta ne tik studijoje, bet nuolat, prieš kiekvieną pasirodymą, planuojant, ką ir kaip grosi, o grodamas visada improvizuoji. Tačiau drauge turi išmanyti savo naudojamos technikos galimybes, nes jos yra svarbiausios priemonės kūrybai realizuoti. Kitaip didžėjus nesiskirtų nuo radijo stoties.
Kartais vadinamieji scenos vilkai nesitraukia iš visuomenės akiračio metų metus, kitiems tokia patirtis tampa tik vienu iš gyvenimo etapų. Tu nepanašus į žmogų, kuris siektų viešumo, ir tuo laikotarpiu, kai kūrėsi dabartinė lietuviška garsenybių "hierarchija", likai nuošalėje. Nemėgsti viešumo? Nori, kad pažinotų ne tave, o tavo darbus?
Nuo mano pirmųjų vakarėlių daugybė įžymybių žibėjo ir geso, o aš daugiau nei 10 metų 3 kartus per savaitę grojau be dirbtinių skandalų ir intrigų, be pakilimų ir nuopuolių. Man svarbiau, kad įvertina mano darbą. Matyti, kaip žmonės pasineria į tavo parinktą muziką, kaip sugalvota efektų strategija sprogdina minios emocijas, yra ypatingos laimės akimirkos. Svarbiausia klube yra atmosfera, kurią sukuria didžėjus.
Kokių turi profesinių bei kūrybinių planų?
Planas minimum artimiausiai ateičiai - drauge su prodiuseriu, grupės "Exem" nariu Skirmantu Jutkoniu atgaivinti savo 1998-ųjų hitą "Easier And Easier".
Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą