DJ Genys: nuo Klaipėdos pogrindžio iki tarptautinių eksperimentų

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. Buvęs lietuviško repo daigus puoselėjusios uostamiesčio grupės UZI narys 30-metis Eugenijus Konstantinovas-DJ Genys jau nevažinėja riedlente ir neberimuoja šiurkščių tekstų, tačiau, kaip ir
anuomet, yra ištikimas nekomerciniam požiūriui į muziką.

Viena iš ilgai brandintų E. Konstantinovo svajonių buvo po dvejus metus užtrukusių darbų šią savaitę Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristatytas įspūdingas muzikos ir multimedijos samplaikos projektas "CzechoBalt", kuriame DJ Genys dalyvavo drauge su tėvu, dirigentu bei kompozitoriumi Vladimiru Konstantinovu, teatro orkestro styginių grupe, čekų klarnetų kvartetu "Clarinet Factory" ir būriu bendraminčių.

Kaip tavo gyvenime atsirado repas?

Muzikos pradėjau mokytis mokykloje - tėvas mane "įsūdė" į dabartinę Eduardo Balsio menų gimnaziją. Norėjau groti būgnais, bet teko rinktis iš fortepijono ir chorinio dirigavimo klasių. Iš mokyklos autobusu važiuodavau pro Lenino aikštę (dabartinė Atgimimo aikštė. - Aut. past.), kurioje sukiodavosi pirmieji Klaipėdos riedlentininkai Markizas, Giedrius. Man pasidarė labai įdomu, pradėjau ir pats važinėti, klausytis repo ir technomuzikos. Mokslai kuo toliau, tuo mažiau rūpėjo. Muzikos pamokas nustojau lankyti visai ir buvau paliktas antrus metus, galiausiai perėjau į kitą mokyklą. Tačiau ir toliau repavau, prisižiūrėjęs MTV laidos "Yo! Raps". Nuolat eidavau į klubą "Prieplauka" - ten vyko DJ Sagos reivai, grodavo DJ Vyga ir DJ Crembo.

Pradėjome rengti hiphopo festivalius. Pirmieji vyko "harleme" (buvusios spirito ir alaus gamyklos pastatas Šaulių gatvėje. - Aut. past.) - žiemą sulįsdavome ten per kažkokias skyles, pasistatydavom "magus" ir "tūsindavomės" 13 laipsnių šaltyje, kol policininkai išvaikydavo. Vėliau čempionatus rengėme "Prieplaukoje" - prieš jai mirštant, ten skambėjo beveik vien hiphopas.

Tapai vienos iš pirmųjų lietuviško repo grupių UZI veidu.

Per renginius mus pastebėjo grupės "Exem" nariai Mindaugas Kazakevičius-Kryžius ir Matas Petrikas - jie jau įrašinėjo hiphopo ritmus, bet nežinojo, ką su jais daryti. Pasiūlė mums burtis į grupę, rašė muziką ir tekstus. Mudu su draugu Laurynu Levu, kuris dabar gyvena JAV, repavome. Tuomet buvome 15-17 metų. Lietuvoje jau skambėjo repas: buvo grupės "Pompa", SEL, visokių linksmų XXL tipo projektų.

"Eksemai" labai greitai įsuko visą reikalą, mes įrašėme albumą, nufilmavome dainos "Stukačius" klipą, kuris iki šiol sukasi tinklalapyje "You Tube". Važiuodavome koncertuoti: "bytai" buvo įrašyti į kasetę, o mes gyvai repuodavome. Drauge pasirodydavo dvi šokėjos, viena iš jų - dabar JAV gyvenanti Iveta Lukošiūtė, neseniai sužibėjusi televizijos šokių projekte.

Po pirmojo albumo "eksemai" nusivylė Lietuvos pramogų verslo struktūra bei perspektyva ir nusprendė projektą baigti, o mes buvome per jauni, kad patys viskuo rūpintumėmės

Tačiau muzikos neapleidai.

Kai pradėjau didžėjauti, apleidau riedlentes ir repą. Nejučia ėmiau svarstyti, kas būtų, jeigu čiuoždamas kokiu turėklu susilaužyčiau stuburą, ir pradėjau bijoti ekstremalumo.

UZI albumo neturiu išsaugojęs - po išleidimo jis man nebepatiko, įžvelgiau daug savo klaidų. Kažkodėl pradėjo darytis nebepatogu repuoti, maivytis su mikrofonu. Panašiu metu išpopuliarėjo komercinis hiphopas, kuris man nepatiko.

Tačiau mane traukė aibė kitokios muzikos: techno, hausas, regis, "dub", "ska". Tuo metu ant bangos atsidūrė elektroninė muzika. Mane labai paveikė Plastikman albumas "Music", neišdildomą įspūdį padarė "Prieplaukoje" iš plokštelių groję didžėjai, atvažiavę iš Nyderlandų. Beje, stovykloje "Baltijietis" dar spėjau keliose diskotekose pagroti iš juostinių patefonų, kaip pirmieji mūsų didžėjai.

Rinkau technomuziką bei hausą, grojau su Ana Maslenikova, su Denisu Smirnovu susibūrėme į komandą "One Ear Stereo". Prieš dešimt metų bare "Bohema" pradėjome rengti vakarėlius "Fishday", kurie ilgainiui tapo kultiniai. Beje, jie iki šiol ketvirtadieniais rengiami Vilniuje, o gruodžio 4-ąją švęsime komandos dešimtmetį Klaipėdoje, "Fanierkėje".

Kurį laiką gyvenau Belgijoje, grįžęs mokiausi dirbti muzikinėmis kompiuterio programomis. Baigiau verslo administravimo studijas - niekaip nesugalvojau, ką norėčiau mokytis, norėjau būti didžėjumi, ir tiek, bet mamai tai atrodė visiškai nerimta, - šypsosi. - Dirbau įrašų parduotuvėje, kai draugas - Paulius Kilbauskas iš grupės "Empti" - pakvietė dirbti Vilniuje, padėti kuriant muziką reklamoms. Štai jau šešti metai, kaip gyvenu sostinėje.

Su Pauliumi pradėjome projektą "Dublicate", bet jo narys dabar nebesu - dėl skirtingų muzikinių orientyrų mūsų kūrybiniai keliai išsiskyrė. Dabar daugiausia kuriu "dubstep" muziką, su Marku Splinteriu įsteigėme savo "leiblą" "Lowvibe Records". Jam dar tik mėnuo, bet mes turime daug planų. Dienos šviesą šioje leidykloje išvys mano bei kolegų iš Lietuvos ir užsienio įrašai. Tai nekomercinis projektas, tačiau "dubstep" Lietuvoje, manau, turi puikią ateitį.

Kokių minčių tau kelia lietuviška muzika?

Kitur tai, kas mums atrodo "undergroundas", yra popmuzika, o prasto "europopso" klausosi tik maža gyventojų dalis. Lietuvoje situacija bloga. Atsirado elektroninių projektų vienokiam ar kitokiam skoniui, bet iš esmės "popsas" tebevaldo. Anksčiau jis įdomiau sukdavosi, pavyzdžiui, būdavo tokių projektų-pokštų, kaip XXL. O tai, kas vyksta dabar, jau seniai nebejuokinga. Mūsų žmonės nesupranta, ką reiškia gera garso įranga, kad į kokybę verta investuoti. Dėl viso to liūdna, bet aš vis tiek noriu kažką daryti, judinti šią sritį. Renkuosi tai, kas patinka man pačiam, ir ieškau bendraminčių.

Ar neliūdna dėl Klaipėdos?

Iš paauglystės ją prisimenu kaip labai judrų, verdantį miestą, kuriame buvo apstu visokių subkultūrų. "Prieplauka" buvo aukščiausio lygio klubas, kokio dabar nerasi, žavingas savo neįpareigojančia atmosfera. Vėliau Lietuvoje kažkodėl atsirado sterilumo, švaros, blizgesio banga, ir visi klubai tapo būtent tokie, tačiau, manau, natūralumas vėl grįš į madą.

Jeigu Klaipėdoje galėčiau pragyventi iš muzikos, tikriausiai sugrįžčiau. Prieš porą metų miesto situacija mane labai liūdino, bet dabar, žiūriu, šen bei ten atsidarė įvairių bariukų, atgijo menininkai. Esu tikras, kad viskas pamažu išsijudins, ir Klaipėda vėl įsiverš į šalies kultūros lyderių gretas.

Valerija LEBEDEVA