DJ Hansas. Muzikos jūreivis

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. "Mano svajonė - pagroti Klaipėdos arenoje, nes visose kitose uostamiesčio aikštelėse jau yra tekę", - šypsosi 51-erių Arūnas Urbonavičius, žinomas DJ Hanso
vardu, kuriuo jį šaukia ir draugai, ir kolegos, ir buvę diskotekininkai.

Dešimtys barų ir diskotekų, nūdien teišlikusių publikos atmintyje, šimtai renginių, parduotos vasaros ir nuolatinis muzikos srautas. Ketvirtą dešimtmetį didžėjaujantis klaipėdietis dažnai svarsto, kada iš šio kelio teks pasukti kitais takais, tačiau kol kas gyvenimas tvirtai laiko jį pasirinktose vėžėse - nepaisydamas "kapsinčių" metų, aštrialiežuvių bendraamžių pajuokavimų bei jaunesnių kolegų nuostabos.

Kas susiejo jus su diskotekomis?

Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėvelis, muzikantas, pamilo mano mamytę, - šypteli. - Mokykloje - choras, dar kažkas, aštuntoje klasėje - pasisėdėjimai pas kaimynę su balta mišraine, sausu vynu, plokštelėmis ir šokiukais. Pravertė tėvo "iš jūros" parvežtas magnetofonas. Pramogų tais laikais nebuvo daug. Mušdavomės - kiemas prieš kiemą, kvartalas prieš kvartalą. Daug laiko praleisdavome "ant lentų" - šitaip vadinti suoliukai prie Žvejo paminklo. Gretimame skverelyje prie Danės iki išnaktų žaisdavome frisbį. Vaikščiodavome į koncertus, labai didelį ažiotažą tada keldavo "Hiperbolė". Naktimis klausydavomės Liuksemburgo radijo...

Grįžus iš armijos, širdis prašė kažko kitko, nei tuometė tradicija - šokiai parke. Norėjome neformalesnių, naujesnių pramogų. Kiekviena kita karta atneša kažką naujo, bet tai gana retai būna visiškai originalus išradimas. Viskas sukasi spirale: rėmai lieka tie patys, o interpretacija - keičiasi.

Klaipėdoje tuomet jau pradėjo įsisiūbuoti diskotekinis gyvenimas. Jau veikė "kultūrkė" (Kultūros rūmų, kuriuose dabar veikia Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, diskoteka. - Aut. past.) - viena iš pirmųjų diskotekų uostamiestyje. Iškeldavome kokį lengvesnį draugelį virš eilės, nutįsusios prie kasos, ir jis per galvas braudavosi prie langelio, kad gautų bilietų... Pabendrauti su diskotekos vedėju Vladu Straupu buvo didelė garbė.

Vėliau susibičiuliavau su Henriku Žižiu. Paskui į "stroikę" (Statybos tresto kultūros rūmų diskoteka. - Aut. past.) paviliojo šios įkūrėjas Algis Poškis. Čia jau pats naudojausi diskotekos vedėjo privilegijomis, pavyzdžiui, galėdavau pasikviesti draugų ar draugių - padalyti kelis kvietimus. Jie, beje, praversdavo daug kur. Prie Katino skulptūros senamiestyje veikė populiari, nuolat žmonių pilna kavinė, kur kepdavo gardžius šašlykus. Ateidavome su draugais ir, parodę padavėjoms kvietimukus, iškart galėdavome sėstis prie rezervuoto stalelio bei skanauti ką tik iškeptų šašlykų mainais į galimybę ateiti pašokti... Su didele nostalgija menu Jūros šventę, anuomet vadintą Žvejo. Berods, 1981-aisiais teko ją atidaryti ant "Bilduko" stogo - buvau Hansas metalistas, kūju daužiau per metalo lakštą, - juokiasi.

Jautėtės žvaigžde?

Buvo laikas, kai jaučiausi žvaigždute. Tačiau kai pagavau save šitaip mąstant, draugiškai su pačiu savimi pasikalbėjau. Tariau sau - gyveni, džiaugiesi, kažkam suteiki smagių akimirkų? Šito pakanka, o visos pozos yra niekai.

Atvirai pasakius, tuomet klubinės veiklos rimtai nevertinau, ruošiausi pasukti karjerą visai kitaip, labai norėjau išeiti jūron, nuvykti į užsienį. Tačiau vis atsirasdavo aplinkybių, kurios kišdavo koją. Vėliau patyriau stuburo traumą. Gydydamasis toliau vedžiau diskotekas. O vieną dieną spjoviau ir pasakiau sau, kad galiu gyventi be laivyno ir jūros, nes kaip žuvis vandeny jaučiuosi muzikos, vakarėlių pasaulyje.

Anuomet jis išties reikalavo mokėjimo "praslysti".

Taip. Visur reikėdavo pažinčių, o ir geros rankos buvo neprošal: patys iš klijuotos medienos pjaustydavome detales kolonėlėms, per pažįstamus iš Rygos veždavomės dinamikus... Muzikos gaudavome iš Vilniaus, Estijos; į Klaipėdą plokštelių parveždavo jūreiviai. Šio to gaudavome ir plokštelių parduotuvėje - ji veikė ties S. Daukanto ir Herkaus Manto gatvių sankryža, ten, kur dabar įsikūręs optikos salonas. Pardavėjos kartais pasiūlydavo plokštelių "iš po prekystalio" - Karel Gott, Mireille Mathieu, Sofijos Rotaru - vėlgi už kvietimus į diskoteką.

Pamenu, džiūgavau iš tokių pat entuziastų įsigijęs dvigubą "Bee Gees" albumą - paklojau 120 rublių, tuomet tiek sudarė alga ir premija... Tačiau ta mainų sistema buvo lanksti - pradžioje investuoji, o paskui keitiesi, tai tu sumoki, tai tau sumoka.

Diskotekose reikėdavo paisyti idiotiškos tvarkos - pildyti raportus, kiek kokių kūrinių: lietuviškų, rusiškų, socialistinio lagerio, kapitalistinių šalių - sugrojai. Visa renginio schema skyrėsi nuo dabartinės: turėdavai pasiruošti pasisveikinimą, sugalvoti vakaro temą, pristatyti kiekvieną dainą... Publikai patiko "A-ha", "Police", Tina Turner, Bryan Adams, Rod Stewart, "Boney M", ABBA. Komiška buvo tai, kad klausydavomės muzikos, vartėme mūsų kraštus pasiekusius užsienietiškus žurnalus, iš jų darydavome skaidres, tačiau nebuvome matę atlikėjų per televiziją. Ir štai į "Vaivos" kino teatrą atvežė ABBA filmą... Kilo didžiulis ažiotažas.

Diskotekos padėjo suformuoti savą muzikinį skonį?

Man visada patiko rokelis - mėgau "Sweet", AC/DC, "Queen", "Bee Gees", "Genesis", Chris Rea, "Electric Light Orchestra", "Duran Duran". Dabar labiausiai linkstu prie roko klasikos.

Bet drauge nuolat domiuosi muzika ir pildau savo dainų asortimentą. Išskiriu tris motyvus, kodėl per vakarėlį verta groti vieną ar kitą kūrinį: pirma - todėl, kad populiarus, antra - todėl, kad aktualus man pačiam, trečia - nes girdėtas, bet neaišku, ar taps mada.

Dabar per renginius žmonės dažnai prašo dainų - parašo pavadinimą mobiliajame telefone, ir, pripratę prie skaitmeninės technikos greitumo, nori, kad įjungtum tuoj pat - juk tereikia mygtuką paspausti. Tačiau aš paprašau palukėti - man grojimas yra ritualas. Dabar, beje, tvarkausi seną vinilo plokštelių grotuvą ir žadu klausytis muzikos kaip pridera, - šypsosi. - Dievinu vinilo skambesį - aksominį, su sava spalva.

Kaip rutuliojosi karjera, išsiplėtus pramogų kultūrai?

Dirbau pas H. Žižį "fanierkėje", po to - Palangoje, paskui pramogų centre "Pas Albertą", metus praleidau Vilniuje, tada grįžau į pajūrį... Teko pagroti ir "Kurpiuose", ir "Kalifornijoje", ir daugybėje kitų vietų. Ne viena vasarą "pardaviau" Palangoje bei Šventojoje - pasirašai sutartį 90 dienų, ir pirmyn.

Jūs iki šiol organizuojate renginius, juose dirbate kaip didžėjus bei vedėjas. Ar per tuos kelis dešimtmečius publika pasikeitė?

Anksčiau žmonės buvo truputį labiau susikaustę, stebėdavosi tais, kurie netramdydami savęs šėldavo iš peties. O šiaip visais laikais pasitaiko juokingų netikėtų situacijų. Štai kartą uždarame vakarėlyje manęs paprašė groti išimtinai džiazroką. Tačiau netyčia uždėjau Ryčio Cicino dainą, ir tą vakarą teko "suleisti" beveik visą jo "kompaktą" - snobiška publika linksmai sugužėjo į šokių aikštelę.

Kokias tendencijas įžvelgiate Klaipėdos pramogų kultūroje?

Klaipėdiečius labiausiai domina naujovės. Jeigu koks klubas ar baras atsinaujino arba jo vietoje atsidarė naujas - žmonės plūste plūsta. O po gero pusmečio visi vėl pradeda laukti kažko naujo...

Valerija LEBEDEVA