DJ Saga ir diskotekų klestėjimo metas

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. Šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis elektroninės šokių muzikos sklaidos Lietuvoje vienas iš pradininkų Sigitas Grybas-DJ Saga praėjusį dešimtmetį mena kaip nekomercinės pramogų
kultūros ir "popso" nesudarkytos žiniasklaidos laikmetį, kuris jam suteikė galimybę išmėginti save įvairiausiose srityse.

Į Klaipėdą atvažiavai jau užsikrėtęs alternatyvumo bacila?

Taip, gyvendamas gimtajame Panevėžyje lankiau breiko treniruotes ir klausiausi uždraustos muzikos, šitaip priėjau iki Liuksemburgo radijo ir alternatyvių šokių organizavimo. 1988-aisiais važiavome į breiko festivalį "Papūga" Palangoje ir susipažinome su Klaipėdos breikeriais. Tada pirmąkart apsilankiau uostamiestyje, kurį įsimylėjau. Dar neįsivaizdavau, kad jau po dvejų metų čia sugrįšiu.

Miestas pasirodė ilgas ilgas, su įspūdinga perspektyva. Pamenu, jog ėjome iš stoties iki "Bilduko", o tada - iki naujosios perkėlos, pamačiau marias. Kadangi nežinojau, kad yra ir Miško kvartalas, ir pietiniai rajonai, man galvoje netilpo, kaip Klaipėda gali būti trečias pagal dydį miestas... Širdimi pajutau, kad būtų neapsakoma laimė čia pabūti ilgiau.

Ir tai pavyko tikrai atsitiktinai: su bendraklasiu sužinojome, kad čia vyks parengiamieji kursai stojantiesiems į renginių režisūrą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar - Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. - Aut. past.). Ši specialybė buvo mano gyvenimo tikslas. Įstojau. Studijuodamas pradėjau rašyti į miesto dienraščius, vedžiau televizijos laidas bei pasinėriau į muzikinę veiklą.

Papasakok apie ano meto reiškinį - diskotekas.

Diskoteka buvo tas pats, kaip dabartinis naktinis klubas, tik be baro. Natūralu, kad ir uždarbiai, palyginti su komerciniais klubais, buvo niekingai maži. Kita vertus, žavėjo masiškumas - 400, 500, 600 žmonių... Jeigu susirenka kokie 200 - gali diskoteką uždaryti ir eiti namo. Tikrai didelis reivas - tai 3-4 tūkst. žmonių. Gal iš tų laikų manyje gyvas masinių renginių režisieriaus pradas. Todėl iki šiol nepritapau prie naktinių klubų - asmeniškai man ten per daug komercijos ir per mažai žmonių.

Diskotekų pasaulyje neišvengiama didžėjų pokalbių tema buvo "parnasas" - pinigai, kuriuos lankytojai mokėjo norėdami išgirsti patinkančią dainą. Derantis su svečiais, reikėdavo diplomatijos, nes dažniausiai jie dainos norėdavo čia ir dabar, nepaisant to, kad ji ką tik skambėjo vakarėlyje. Būdavo ir kuriozų, kai tas pats kūrinys skambėdavo po keliolika kartų per vakarą arba dešimt kartų iš eilės...

Kai atvažiavau studijuoti į Klaipėdą, su DJ Weego ir dar vienu draugu Juriku atidarėme "stroikę" - diskoteką tuometiniuose Statybos tresto rūmuose prie "Klaipėdos" viešbučio. Tais laikais ji buvo progresyvi tiek muzikos, tiek techniniu požiūriu, buvo ir šviesos efektų, kuriuos montavome iš žibintų, puodų... Tada nebuvau drąsus, todėl dirbau apšvietėju, bet po kiek laiko ėmiau ir groti. Kartu su Weego dar įkūrėme šokių grupę - pasivadinome "street" grupe OK. Užsidarius "stroikei", dirbau Žvejų rūmų diskotekoje, "Pempininkuose", "Prieplaukoje", naktiniame bare "Šansas" ir daugelyje kitų vietų, paskui pradėjau organizuoti savo renginius. Šitaip atsirado "Meilės paradas", "Bombos" renginiai, didžėjų festivaliai, "N-R-G Express" vakarėliai.

Grodavau įvairią muziką, nelygu diskotekos ar klubo pobūdis. Tuomet alternatyva buvo "C+C Music Factory", "Snap!", "Technotronic", KLF muzika. Tekdavo groti ir "popsą", bet manęs tai niekada nedžiugino - žinojau, kad anksčiau ar vėliau jį apleisiu. Pradėjo patikti technomuzika, vėliau - "hardcore", su juo pradėjau gastroliuoti po Lietuvą.

Kaip tavo "užklasinį" užimtumą vertino dėstytojai?

Sunkiai. Kartą tą pačią dieną buvo numatytas scenos kalbos egzaminas ir koncertas su grupe "Savaitgalis" Vilniuje, kuriame turėjome šokti su Weego. Žinoma, pasirinkau koncertą... Žadėjo mane išmesti už tokius važinėjimus. Bet vis dėlto studijas baigiau ir džiaugiuosi įgijęs puikią kvalifikaciją. Be to, ši sėkminga patirtis lėmė, kad rudenį pradėjau studijuoti švietimo vadybos magistrantūroje. Džiaugiuosi puikiu kursu ir dėstytojais.

Ilgą laiką dirbai radijo laidų vedėju. Kaip apibūdintum anuometinį radijo įtakingumą?

Praėjusį dešimtmetį radijas buvo "numeris vienas". Dar studijuodamas pradėjau dirbti Vilniuje, Lietuvos radijo 3-iojoje programoje - dabartinėje "Opus 3" - vedžiau laidą "Dūžiai". Ji gyvavo beveik metus. Kiekvieną šeštadienį su kolega Dainiumi Okunevu turėdavome po šešias valandas eterio - labai daug. Laidą suskaidėme į rubrikas nuo miksavimo iki laiškų aptarimo.

Beje, laiškų - nuomonių, "topų" sąrąšų ir t. t. - gaudavau maišais. Klausytojams savo ruožtu siųsdavau "Dūžių" fanklubo korteles, kurios suteikė nuolaidų perkant bilietus į renginius - tuomet tokios praktikos dar nebuvo. Iš laidos išsirutuliojo visa "Strokes Temple" - "Dūžių šventovės" - koncepcija. Per penkerius metus šiuo pavadinimu įvyko penki festivaliai.

Tiek "Strokes Temple", tiek vėlesnės mano renginių serijos - "Techno Valentino" - atveju jokios sklaidos nebūtų buvę, jeigu ne radijas, kuris atverdavo galimybę reklamuotis kitose žiniasklaidos priemonėse bei sutraukti į renginį 2-4 tūkst. žmonių.

Nepriklausomybės laikotarpiu didieji pokyčiai virpino vyresnių žmonių širdis, o jaunimas paprasčiausiai tapo nereikalingas. Man tai rūpėjo, ir, manau, "Dūžių" klubo ideologija atsirado laiku ir vietoje - per elektroninę muziką pavyko sujungti naujovių troškusį jaunimą, kuris nebuvo nei "metalistai", nei "popsovikai".

Po "Dūžių" laikotarpio penkerius metus "Radiocentre" vedžiau laidą su Rimu Šapausku, organizavau renginius. Vėliau jie pabodo, o radijuje tapau nebereikalingas, ir nuspendžiau išvykti į užsienį. Pusantrų metų praleidęs Anglijoje grįžau, pasibaisėjau "supopsėjusiu" Vilniumi ir atvykau į Klaipėdą. Dabar čia dirbu ugdomąjį darbą vaikų laisvalaikio centre, vedu jogos užsiėmimus.

Kaip likimo linija išvedė tave prie darbo su mažaisiais?

Kai dar buvau moksleivis, giminaičiai svarstė, kad būsiu arba muzikantas, arba vaikų darželio auklėtojas. O kai įstojau į renginių režisūrą, labai stebėjosi. Savo ruožtu įtikinėjau, kad čia viskas viename - ir muzika, ir pedagogika, ir daug daugiau. Entuziastingai dalyvaudavau įvairiuose renginiuose vaikams, Klaipėdos šauniausių moksleivių rinkimuose ir t. t. Vėliau ėmiausi alternatyviosios muzikos, tačiau vis tiek dirbau su jaunąja karta.

Nuo 2000-ųjų iki pernai mano gyvenime buvo ne pats linksmiausias laikotarpis, nepaisant veiklos įvairovės. Tokio didžiulio džiaugsmo, kokį patyriau pernai atradęs naujas saviraiškos sritis, susijusias su pedagogika ir ugdymu, mano dvasia nebuvo jautusi jau daug laiko. Jogos praktikoje, ugdomajame darbe save atskleidžiu šimtu procentų. O kad visa tai vyksta Klaipėdoje - didžiulė palaima.

Valerija LEBEDEVA