Buvusi teatro primadona jau du dešimtmečius principingai vengia viešumo ir teatro, bet turtingą ir intensyvią I. Garasimavičiūtės kūrybinę biografiją šiandien mena ilgas jos vaidmenų sąrašas.
1949 m. I. Garasimavičiūtė baigė Kauno dramos teatro vaidybos studiją, vaidino Kauno dramos teatre, 1954-1991 m. - Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar - Nacionalinis) dramos teatre. Paskutiniaisiais teatro karjeros metais garsi aktorė vaidino Vilniaus mažajame teatre. Ryškaus charakterio, išraiškingos plastikos artistė sukūrė puikių vaidmenų savo tikruoju mokytoju vadinto Romualdo Juknevičiaus, Vytauto Čibiro, Jono Jurašo, Rimo Tumino, Algirdo Lapėno ir kitų režisierių spektakliuose, filmuose, sukurtuose įvairiose kino studijose bei Lietuvos televizijoje ir radijuje.
2002 m. I. Garasimavičiūtės išsakytose mintyse, kurias užrašė teatrologė Ingrida Daunoravičiūtė, atsiskleidžia subjektyvus, bet autentiškai išgyventas žvilgsnis į jau istorija tapusį Lietuvos teatro laikotarpį.
"Išėjimas iš teatro visiems visada yra be galo skausmingas. Kiti žmonės, dirbę kitokioje profesijoje, gali kažką kita veikti, o aktorius - negali. Jam lieka pojūtis, jog nebeliko gyvenimo, ir viskas. Ir dėl to yra labai sunku. (...) Bet mano teatras yra su manimi, jis man liko brangus. Tik dabartinis teatras labai pasikeitęs. To, kas dabar darosi, nenoriu matyti. Skaudu ir dėl aktorių, ir dėl lankstymosi. Visa tai man nepriimtina. O savo gyvenimą, savo teatrą aš išsėmiau. Ko dar senatvėje norėti, kodėl mane turėtų gerbti? Prisimena mane eiliniai žmonės, su teatru nieko bendro neturintys paprasti žiūrovai.
Buvo labai įdomu dirbti su Jurašu, kurį labai mėgau. Dabar jis nebe tas. Tai buvo vaikinas, kuris degė - akys, širdis, viskas... Jis pas mus statė pirmąjį savo spektaklį "Varšuvos melodijos". Jis mane pasikvietė. Pjesė dviems. Paklausė, ką norėčiau imti į partnerius? Aš pasiūliau Roseną. Juntu, kadangi dviese teks dirbti, jis niekada nepasimes: aš pakeičiu intonaciją, keičiu potekstę, jis į ją tiksliai atsako.
(...) Lietuviai - tarp Stanislavskio ir Vakarų. Ir tas "tarp" turbūt yra pats įdomiausias. Nes mes žinome rusų stilių, bet mums jisai svetimas, mes negalime taip deklamuoti, kaip jie, o juk tai irgi Stanislavskis. Jie su tuo užaugę. Mes irgi jį priėmę, bet lietuviškai, transformuojame savaip, bet visiškai kitaip nei Vakaruose. Ir tikrai Lietuvoje teatro menas yra labai aukšto lygio.
(...) Kiekvienas vaidmuo savaip brangus, visi savaip dūšioj atliepia. Nieko negalėčiau pakeisti. Dabar aš jau nebe ta: tiems vaidmenims reikėjo "anos" mano mąstysenos, o ne dabartinės. Ir tai teisinga."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą