"Ši paroda atsirado dėl to, kad gėles matau ir per langą, ir po kojom, ir pati negaliu jų neauginti. Mane žavi laukinukės gėlės, o alpinariumai prie namų primena kapines ir sukelia begalinį liūdesį", - sakė Dalia Skridailaitė. Ji savo erdvę vadina "Kaime pas bobutę".
Autorė pripažįsta, kad jos darbuose neslypi potekstės, juose yra viskas aišku. Gal ir tapytų abstrakcijas, tačiau į jas žiūrima kaip į tapetus. Ir ji nemano, kad abstrakcijomis ką nors pasakytų žmonėms, nes joms reikia turi turėti temą, koncepciją. Kita vertus, ji pasvarsto, kodėl žmonės mėgsta jos paveikslus: gal juos perka kaip interjero akcentą.
Dar jai patinka tapyti teatralizuotas figūrines kompozicijas, bet su jomis rečiausiai išeina į viešumą. Patinka pats švaistymasis rankomis ir teptuku, ekspresija, bet - ne šiurkštumas.
Dalios paklausėme, ar daug laiko skiria pagrindinei savo profesijai - stiklo plastikai ir vitražams. Ji sakė, kad tai - žanras, primenantis juvelyriką, reikalaujantis matematinių paskaičiavimu, projektavimo, o pati turi būti kantri, nes rezultato greit nepamatysi. Dirbinys iš stiklo turi visai kitą paskirtį.
Rašyti komentarą