XX a. paskutinįjį dešimtmetį S. Jutkonis sieja su lietuviškos reivo kultūros klestėjimu, kupinu pašėlusių ritmų, fluorescencinių spalvų, jaunatviško entuziazmo ir įvairiausių galimybių visiems kūrybingiesiems.
Kur slypėjo projekto "Šara" ištakos?
Kai studijavau Stasio Šimkaus konservatorijoje, drauge su bičiuliu Deividu Zvonkumi buvome sumanę projektą "Impostor". Pavadinimą pasirinkome iš žodyno - angliškai jis reiškė "apsišaukėlį". Vardas buvo nevykęs, bet pats projektas, sakyčiau, tuomet netgi aplenkė laiką: kūrėme anuomet progresyvią "eurobeat" šokių muziką. Ją išleido Kauno įrašų kompanija "Mega records".
Vėliau nutarėme pakeisti kryptį ir pakvailioti. Šitaip atsirado projektas "Avarija". Jį įrašinėjome nebe visų Klaipėdos muzikantų anuometinėje mekoje - "Arta Sound" studijoje, o mano gero draugo Tado Pocevičiaus namuose. Rezultatas buvo ne tiek svarbus - mums labiausiai rūpėjo gerai praleisti laiką ir iki soties prisijuokti. Šitaip gimė reivo stiliaus užstalės dainos. Prisimenu "Vačičiaku vaičičia", "Nors nėr tavęs čionai" ir jai sukurtą plastilino animacijos vaizdo klipą...
Po to Deividas tęsė "Avarijos" projektą, kuris netrukus tapo vaikinų grupe "B'Avarija", o mudu su Tadu toliau kvailiodami sumanėme "Šarą". Kūrybinis procesas vyko labai greitai. Per penkias minutes sugalvojome, kad mums tiks pionierių įvaizdis. Koncertuose buvo dar daugiau improvizacijos: pasirodydavome su mergaitiškomis pionierių suknelėmis, išsidažę veidus juodai, buvome scenoje ir susimušę; kartą pasirodėme su riedučiais, kuriuos tąsyk visi apsiavėme pirmą kartą - šį koncertą daugelis draugų prisimena iki šiol. Žodžiu, kooperatyvų laikai - visi darė ką nori, ir tai buvo atleistina, - juokiasi.
Kaip gimė jus išgarsinusios dainos?
Pamenu, kai kūrėme dainą apie džipą ir bobutę, norėjau parašyti piktoką tekstą, o Tadas pasiūlė tokį vaikišką, apie berniuką su mašinyte, nes tikri žiaurumai nebūtų tikę prie naivaus stiliaus pacifistinės melodijos. Įrašėme visą albumą "Neikit, vaikai, į mokyklą", kurio įdomiausi kūriniai ir buvo titulinė daina bei ta "bobutė". Muziką kūrėme Tado studijoje "Stereobase", įkurdintoje septynaukštyje prie Biržos tilto. Mudu su Tadu čia dirbdavome dienomis, o kolegos Matas Petrikas su Mindaugu Kazakevičiumi-Kryžiumi - pernakt. Po "Stereobase" stogu gimė ir keli grupės "Exem" albumai, ir "Šara", ir UZI, įrašyti muzikos čia atvažiuodavo daug atlikėjų iš Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų.
Beje, kai ruošėmės išleisti antrąjį "Šaros" albumą, pagauti įkvėpimo, pakeitėme planus ir nutarėme įrašyti pluoštą dainų animacinių filmų tematika. Pamenu, kad apdorojome dainelę "Valgykit ledus šokoladinius", kitas dainas iš filmukų "Kapitono Vrungelio nuotykiai", "Mergaitė ir dramblys". Dar viena buvo "Pykšt pokšt keberiokšt": ją įrašėme įkvėpti hito "Ein zwei Polizei" pavyzdžio, o "semplų" prikarpėme iš senos pasakų plokštelės. Joje skaitovas iki juoko taisyklinga bei įtaigia tartimi pasakojo istoriją apie niekadėją vilką, kuriam galiausiai - pykšt pokšt keberiokšt! - nutrūko uodega. Tekstas gimė per tris minutes, o po mėnesio pasaulį išvydo albumas "Limpopo".
Porą naujų "Šaros" dainų pardavėme į muzikos rinkinius, o grupės veikla po poros metų gyvavimo sustojo dėl objektyvių priežasčių: Tadas išvyko gyventi į JAV, o aš - studijuoti į Vilnių. "Šara" buvo nuotykis. Tikriausiai iš jo paprasčiausiai išaugome.
Išleisti muziką, atrodo, tuomet buvo labai lengva. Ar tokį ir įvardytum didžiausią tų laikų muzikos išskirtinumą - kiekvienas išradingesnis labai greitai galėdavo tapti žvaigžde?
Taip, mūsų ieškodavo leidėjai ir patys siūlė leisti muziką. Žinoma, neprieštaraudavome, bet nebūtume supykę, jeigu ji būtų likusi stalčiuje... Žvaigždes pamirškime - jų Lietuvoje nėra, tėra muzikos menininkai ir muzikos verslininkai. O aukso amžiumi praėjusio dešimtmečio vidurį ir pabaigą vadinčiau dėl tuomet palankiai susiklosčiusių aplinkybių kurti.
Iki tol Lietuvoje nebuvo grupių, kurias galima būtų lyginti su užsienio garsenybėmis, bet po truputį kažkas panašaus pradėjo rastis. Interneto nebuvo, muzika buvo sąžiningai perkama, išskyrus minimalų piratavimą turguose, žmonės masiškai rinkdavosi į koncertus, ir visi gerai praleisdavo laiką. Nebuvo "formato" sąvokos, tad galėjai kurti tai, kas tau patinka, ir iš to užsidirbti - nesvarbu, hiphopą, reivą ar avangardą. Standartai dar neegzistavo, tad niekas neribojo kūrybinės laisvės.
Todėl Klaipėda diktavo muzikos madas visai šaliai, o Vilnius ėjo iš paskos. Sostinė, žinoma, galėjo pasigirti savais perliukais, kaip SEL ar "Naktinės personos", bet Klaipėda buvo daug stipresnė. Įtakos tikriausiai turėjo pirmieji neformalūs klubai, pirmieji didžėjų festivaliai, ankstyvas Vakarų kultūros atėjimas į Klaipėdą. Tačiau tais laikais nebuvo peštynių. Konkurencija ir ginčai, kas pranašesnis - Klaipėda ar Vilnius, "metalas" ar technomuzika, "popsas" ar rokas - atėjo daug vėliau, kai, veikiami stiprėjančios konkurencijos, menininkai pradėjo virsti verslo žmonėmis.
Tuomet lietuviška muzika sparčiai evoliucionavo, o tai, kas vyksta dabar, yra atvirkštinis procesas - kokybės požiūriu pamažu grįžtama į 9-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Situaciją gerokai destabilizavo ir televizijos muzikinių realybės šou penkmetis. Kita vertus, dabar išsiskiria dvi šakos: vieni vis greičiau ritasi į pakalnę, o kiti pabėgo taip toli į priekį, kad aplenkė tiek konkurentus, tiek masių skonį - kalbu apie kai kuriuos Vilniaus didžėjus, prodiuserius ir jų projektus.
Kaip apibūdintum laikmetį, kuris sutapo su tavo paauglyste?
Puikiai prisimenu jo spalvą ir nuotaiką, kuri man asocijuojasi su ankstyvaisiais "Meilės paradais": tuomet karaliavo reivas, greiti tempai, bet paaugliai buvo infantilūs, neagresyvūs; visa popmuzika, ir kvailionės, ir dalykai su rimtesne pretenzija, turėjo labai gerą energijos užtaisą.
Kodėl jo nebeliko dabar - nežinau. Ko gero, norui greitai uždirbti pinigus tapus lemiamu veiksniu, jis nuslopino idėjinį pagrindą. Dabar viskas kitaip.
Kultūrinis jaunimo gyvenimas vyko ne miesto pastangomis - jauni žmonės patys rūpinosi savimi. Į skverelį atsitempdavo magnetofoną, kažkas puikuodavosi iš užsienio parsivežtu džemperiu, vaizduodamas didį reperį; kiti, nusipirkę pigaus vyno butelį, iki paryčių postringaudavo apie ateities planus. Nueiti nelabai buvo kur, todėl visi ir kliedi apie šlovingąją "Prieplauką", kuri tuomet atrodė tarsi Amerika. Čia vienas ateidavo su "šlipsu", kitas - be kelnių, trečias įropodavo, o kevirtas tiesiog stebėdavo, kas vyksta...
Paauglystė buvo labai smagi, nes likimas man suteikė galimybę labai anksti susitikti su įdomiais, protingais, talentingais žmonėmis, kuriuos ir nūdien vadinu savo draugais. Ir aš labai džiaugiuosi, kad kartu padarėme tai, ką padarėme.
Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą