- Ką Jums reiškia Kalėdos?
- Geriausias Kalėdas išgyvenau vaikystėje. Prisimenu jas kaip nuostabiausią stebuklą, pasaką. Močiutė su dešimt pyragėlių - su aguonomis, su varške, ir kūčiukai. Tas Senelio Šalčio laukimas, tėvai, seneliai ir visa didelė mūsų šeima. Dabar vis bandau lyginti, bet nerandu nieko geriau, negu buvo tada, vaikystėje. Būdavo tiek daug žmonių. Tas stebuklas ir liko ten, toli. Dabar tik tokią meditaciją gali padaryti: atsigulti ant kilimo ir nuvažiuoti ten į kokius 1959 metus, kur kvepėjo apelsinais ir seneliai buvo prie stalo - dabar jų nėra. Mano Kalėdos ir yra ten likusios. Tai nėra tragiška, aš laimingai nugyvenau gyvenimą. Tikiu, kad kiekvienas gauna savo pyrago dalį: vieni gyvenimo pradžioje, kiti - vėliau. Gavau tokį avansą meilės, dėmesio, pasitikėjimo - esu senelių išaugintas vaikas. Tą pyrago kąsnį tada gavau ir šito stebuklo dar užteks iki gyvenimo galo. Dabar stengiuosi, kad šventės kuo greičiau prabėgtų. Mėgstu būti viena, pasižiūriu į fejerverkus. Jeigu noriu, su naktiniais marškiniais prie lango atsistoju, išgeriu brendžio taurę, o dažniausiai ir to nedarau.
- Ar minite šventes su kolegomis teatre?
- Ne, šventes stengiuosi atskirti nuo kolegų ir darbo. Šventės man yra labai intymu, bandžiau švęsti visaip - Palangoje, užsakytuose viešbučiuose, su visai svetimais, artimesniais žmonėmis, bet kaskart vos sulaukdavau ryto ir bėgdavau namo.
- Koks Jūsų santykis su auditorija? Kuo skiriasi televizija ir teatras?
- Auditorijos labai skiriasi. Matau, kaip televizija gadina jaunus žmones. Teatre tu stovi akis į akį su žiūrovu, o televizijoje - mikrofonai, kameros, tai dvi visiškai skirtingos erdvės. Jaunas žmogus, pripratęs prie televizinių mikrofonų, teatre tampa lyg nebylus, negirdimas. Pamenu savo pirmuosius vaidmenis kine. Man vis sakydavo: "Nemesk per rampą!" O akademijoje mes mokydavomės visai kitaip: "Permesk per rampą, padaryk taip, kad trečia eilė pajustų!" Teatre reikia daugiau jėgos.
- Kokios vertybės Jums yra pačios svarbiausios?
- Daug tų vertybių. Ir protingumas, ir sąžiningumas, ypač pačiam sau. Dabar keisti laikai, jiems apibūdinti labai tinka pasakojimas iš jau klasika tapusio filmo "Miunhauzenas". Eina Zacharovas per dykumą, karšta. Pamato tolumoje kryžių, ant kurio nukryžiuotas Kristus. Prieina Zacharovas prie to kryžiaus, Kristui iš kojų, rankų bėga kraujas. ŽiūriKristus į tą žmogų, o šis klausia: "Kristau, kaip tau ten?" Kristus atsako: "Nieko, tik šypsotis sunku". Tai dabar šypsotis sunku visiems. Lyg reikėtų, bet vis tiek jaučiamas toks liūdesys. Dažniau žmonių akyse arba ašaros, arba pyktis. Visi taip norime meilės, bet juk tada ir mylėti reikia! Žmonės dabar bijo save pažinti, nes nežinia, ką ten rasi. Susitikimas su savimi labai neaiškus. Paskui juk gali tekti atgailauti, ir dar pačiam prieš save. Bet savęs pažinimas yra labai svarbus. Jeigu kiekvieną rytą atsibundi ir pagalvoji, kas dar šiandien su tavimi nutiks įdomaus ir netikėto, tada viskas gerai. (Šypsosi.)
- Koks įvykis padarė Jums didžiausią įtaką gyvenime?
- Mano pačios gimimas! (Juokiasi.) Prisiminiau R.Bredberio (R.Bradbury) tekstą: "Labai labai seniai aš sapnavau labai gražų sapną. Tik kažkas ėmė mane ir pažadino. Tai buvo tą naktį, kai aš gimiau. Kaip surasti tą siūlą, vedantį į tą gražų gražų sapną?.."
- Kur Jums labiausiai patinka būti?
- Namie. Namie su mano koške.
- Ko Jums labiausiai trūksta, ko pasiilgstate?
- Aš vėl noriu būti penkerių. Vėl būti pas senelius Tytuvėnuose, kur miškai, ežerai, bitės, didelės kaip penki metrai smilgos, mėlyno dangaus grožis kaip stebuklas. Kaip bėgau per mišką, kai man bitė įgėlė, niekad neužmiršiu. Visko daug ir taip gera, taip gražu. Kai tu visus myli, tave visi myli, kai visi gyvi.
- Ką Jums reiškia duoti?
- Duoti yra stebuklas. Nors gyvenime neišmokau prašyti. Tai irgi yra didžiulis menas. Duoti yra didžiulis malonumas. Tu esi turtingas, jeigu duodi, ir aš kalbu ne apie pinigus. Prisimenu, kaip kartą vienas jaunas aktorius sėdėjo teatro bufete. Matau, kad godžiai žiūri, kaip visi valgo. Nupirkau jam sriubos ir antrąjį patiekalą, ir kavos. Padėkojo man. Tą pačią dieną grįžtu namo, žiūriu - prie buto durų pilnas kibiras trešnių, kurias aš be galo mėgstu! Reikia džiaugtis, kad gali duoti, tai pats gražiausias dalykas gyvenime.
- Ar mokate megzti kojines, kepti pyragus?
- Kojines - ne. Aš plačių mostų. (Juokiasi.) O kojinių mezgimas - kruopštus darbas, tiek daug virbalų! Pyragų irgi nekepu. Mieliau gaminu sriubas, ruošiu silkę.
- Ko palinkėtumėte skaitytojams?
- Linkiu, kad visiems būtų lengva šypsotis.
Atsakymai - Mažojo teatro atstovės Vaidos Bičkutės
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą