Premijos įteikimo ceremonija vyks pirmadienį, sausio 23-iąją, 17 val. Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje. Renginyje dalyvaus literatūrologas Marijus Šidlauskas, gros saksofonininkas Andrius Laurynas, eiles skaitys aktoriai Rita ir Virginijus Miliniai. Vakarą ves Juozas Šikšnelis.
Tikriausiai kiekvieną apima savitas jausmas, gavus literatūrinę premiją. Ar jauti dėl to kokių poslinkių, pasiryžimo, "kovinės dvasios" pakilimą, ar tiesiog smagu? - teiravomės laureatės.
Šįkart pirmiausia tiesiog smagu. Džiaugiuosi ne tik dėl savęs, smagu ir dėl to, kad premija atgavo "tikrąjį veidą" - vėl tapo literatūrine. Kartu jaučiu ir įpareigojimą ateičiai, viliuosi, kad mūza kurį laiką dar lydės.
Tavo knyga intriguojančiai pavadinta - "Pasaulio krašte". Kas Tau yra pasaulio kraštas?
Knygoje pasaulio krašto metaforą galima šifruoti visaip: tai ir nuoroda į konkrečią geografinę erdvę, ir aliuzija į romantinį mąstymą, ir tam tikra dvasinė būsena. Galima rinktis.
Tau pasaulis prasidėjo Šašaičių kaime. Kokie žmonės, upė, šilas atnešė pirmuosius poezijos gūsius?
Mano vaikystė prabėgo prie nuostabiosios Minijos krantų. Dabar ten belikę kelios sodybos, bet, matyt, ta vieta tikrai ypatinga. Iš ten kilusi ir dainininkė Regina Maciūtė, net kažkokių giminystės sąsajų lyg ir esama, na, bet seniau vienam kaime gyvenantys vieni kitiems turbūt visi buvo bent devintas vanduo nuo kisieliaus. Svarbiausi žmonės tuo laiku - seneliai. Deja, jų nė vieno irgi jau nebėra.
Sakai, kad "eilėraščiai ne rašomi, o savaime pasirašo/ ne laike, ne erdvėj kažkokiom beprotiškom (ne)gyvenimo ir būties, o būsenos sąlygom/ tariamoji nuosaka: kaip jausčiau jeigu(...) /iš paskutinio kraujo lašo - tolstant nuo romantizmo..." Ar taip spontaniškai ir liejasi kaip paukščio giesmė, ar vis dėlto eilėraščių siužetai išmąstomi, juos padiktuoja gyvenimas?
Į šį klausimą nėra baigtinio atsakymo varianto: kartais būna vienaip, kartais kitaip. Dabar būtų paranku atsakyti kitu mano eilėraščiu, kuris vadinasi "Kaip rašomi eilėraščiai". Šiaip ar taip, poezija kartais slypi pačiose keisčiausiose vietose, kur niekas net neįtaria, kad ji ten galėtų būti.
Užduosiu nepatogų klausimą: ar poetui būtina nuolatinė laimingo - nelaimingo įsimylėjimo būsena? Taip gražiai rašai apie mylimojo kūną, kvepiantį laukiniais migdolais, jauna pavasario žole, vos pražydusiom magnolijom ir nunokusių riešutų branduoliais...
Nežinau, ar poetui arba poetei būtina, kaip tu įvardini, nuolatinė įsimylėjimo būsena. Manau, kad daug svarbesnis yra apskritai gebėjimas mylėti. Ir čia jau kalba eina ne tik apie kūrybos žmones. Manau, kad ši dovana - turiu galvoje gebėjimą mylėti plačiąja prasme, net ne kūniškos meilės aistrą - yra žmogiškumo esmė.
Kaip tave veikia laisvė, atviros sienos, išnykusi cenzūra, pasaulio literatūros milžinų įtaka?
Džiaugiuosi laisve keliauti, bet dar labiau džiaugiuosi, kai kartais pavyksta atsikratyti kokio mąstymo stereotipo, kitaip tariant, praplėsti vidinės laisvės ribas. Ne visada tai lengvai einasi, kartais per kraują ir praradimus. Bet visos permainos tik į gera, kad ir kaip niauriai pradžioje gali pasirodyti.
Kaip ieškai knygos iliustruotojų? Kaip atradai Gyčio Skrudžinsko fotografiją?
Jau buvau sugalvojusi, kad knygai iliustruoti noriu nuotraukų, maždaug nutuokiau, kokio pobūdžio, o toliau gelbėjo laimingi atsitiktinumai. Kad ir kokie skirtingi mes atrodome, bet sugebame atsidurti iš anksto nesitarę toje pačioje Berlyno stotyje tą pačią valandą. Esu dėkinga Gyčiui už fotografijų ciklą "Trupiniai", sukurtą specialiai mano knygai. Nesu fotografijos darbų ekspertė, bet man rodos, kad jo darbai kartais leidžia - prašo iš naujo įsižiūrėti į kasdienybės pasaulį. Tai žavi.
Koks poetas yra geras poetas?
Geras tas, kuris nemuša žmonos ir vaikų... Juokauju, žinoma. Ką aš laikau gera poezija, kitam gali visai nepatikti, ko gero, lengviau atpažinti prastą poeziją. Nors prastas skonis yra chameleoniškas ir baisiai gajus.
Ar gyvenime poetai yra gležnesni, labiau pažeidžiami, verkšlenantys, melancholiški?
Visokių yra. Šita nuostata, kurią išsakai, ateina iš romantinės pasaulėjautos. Mes juk gyvename modernizmo arba net postmoderno epochoje. Ir poetas arba poetė jau yra kitokie negu anais laikais.
Man regis, rašytojas, išleidęs knygą, jaučiasi ne tik nuogas, bet ir nudirta oda. Nes iš teksto labai daug paaiškėja apie autoriaus pajautas, dvasinę ir proto būseną, pagaliau, vargšas jis ar laimingas...
"Aš" poetiniame ar kitokio pobūdžio meniniame tekste nėra arba jau nebėra kūrėjo realusis "aš". Jei taip būtų, degintume dienoraščius, ir tiek, ir jokių kūrybos paslapčių.
Kaip paaiškintum paradoksą: visi triūbija, kad esame sumaterialėję, bet knygas knygynuose šluojam kaip išbadėję?
Jeigu taip yra, reikėtų tik džiaugtis. Tiesa, dar reiktų paklausti, kokias knygas. "Kaip parduoti "Ferrari" ar "Kaip per tris dienas tapti laimingam"?
Kuo įdomus Tavo gyvenimas, kai nerašai? Ar tai yra vis nesiliaujantis stebėjimas ir savistaba?
Man gyvenimas apskritai įdomus, gal iš dalies dėl to ir rašau. Randu jame daug džiuginančių dalykėlių, o kai nerandu, stengiuosi pati susikurti. Dirbu mokytoja, iš to valgau duoną, bet čia jau būtų kito ilgo pokalbio tema. Dabar pasakysiu labai trumpai - būti su jaunais žmonėmis irgi yra dovana. Kaip ir poezija.
Informacija
* I. Simonaitytės literatūrinę premiją 1987 m. įsteigė Klaipėdos rajono "Jaunosios gvardijos" kolūkis ir Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyrius. 1996 m. premijos rėmimą perėmė Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir LRS Klaipėdos skyrius. 2011 m. penkerių metų rašytojos premijos rėmimo sutartį pasirašė Klaipėdos I. Simonaitytės biblioteka ir UAB "Mūsų laikas".
* Nors premijos skyrimo nuostatuose akcentuojama, jog tai literatūrinė premija, iš 25 iki šiol įteiktų premijų tik 13 buvo skirta už grožinius kūrinius, iš jų - 8 prozininkams ir 5 poetams. Šiemet naujos sudėties komisija nutarė "grąžinti" premiją grožinės literatūros kūrėjams.
* E. Karnauskaitė yra kilusi iš Kretingos rajono, baigusi vidurinę mokyklą studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas Vilniaus universitete. Studijų metais jaunoji poetė dalyvavo universiteto literatų būrelio veikloje, kuriam tada vadovavo poetas Marcelijus Martinaitis. 1987 m. baigusi universitetą dirbo mokytoja Jokūbavo pagrindinėje mokykloje. Nuo 1989 m. poetė gyvena Palangoje. E. Karnauskaitė nuo 1990 m. yra išleidusi keturias eilėraščių knygas, nuo 2001-ųjų - Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą