Šią savaitę Klaipėdos etnokultūros centras kvietė į drauge su lietuvininkų bendrija "Mažoji Lietuva" surengtą mokslo populiarinimo seminarą "Laiko tiltu į Mažąją Lietuvą", skirtą istoriniam Tilžės aktui atminti.
Jame dalyvavo Klaipėdos universiteto ir kitų mokslo įstaigų mokslininkai, unikalaus regiono savitumus tiriantys įvairiausiais aspektais ir metodais: pranešimus skaitė istorikai, archeologiai, lingvistai ir t.t.
Vienas iš jų - M. L. Palmaitis - kalbėjo apie eksperimentinės prūsų kalbos perspektyvas, kurios globalizacijos užvaldytame pasaulyje yra platesnės nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Tarp istorijos girnų atsidūrusi Vakarų baltų tauta - senovės prūsai - šiandien "atgimsta", daugėjant smalsuolių, atrandančiųjų savo tolimuosius protėvius ir jų kultūrą.
"Idėja prikelti prūsų kalbą iš užmaršties pirmąkart iškelta 1983-iaisiais, kai išėjo mano ir kolegos lingvisto Vladimiro Toporovo manifestas dėl prūsų kalbos atgaivinimo. Paprasčiausiai kartą prieš Naujuosius pasveikinau V. Toporovą prūsiškai, ir jis užsidegė rekonstruoti ir gaivinti prūsų kalbą", - eksperimento ištakas prisiminė M. L. Palmaitis.
Po metų pasirodžiusiame straipsnyje V. Toporovas siūlė atkreipti dėmesį į tekstus, kuriuos pirmiausia reikėtų "suprūsinti" - pavyzdžiui, nuo Šventojo Rašto, kurio prūsiškų fragmentų buvo išlikę. Vadovaujantis lingvistiniais principais, iš išlikusių kalbos nuotrupų pradėta dėlioti visuma.
Šitaip prasidėjo pirmasis prūsų kalbos gaivinimo sąjūdis, buvo įkurtas bendraminčių klubas "Prūsa", atsirado entuziastų, atkakliai studijavusių prūsų kalbos paminklus ir net pramokusių šia kalba rašyti.
Brolijos filialų būta Rygoje, Olštyne, Karaliaučiuje. "Pasikeitus santvarkai ir atsiradus valstybių sienoms, rengti dažnus susitikimus pasidarė sunku, ir brolija pradėjo nykti. Tiesa, dar spėjau išleisti žodynus", - sakė M. L. Palmaitis.
Prieš keletą metų mokslininkas elektroninėje pašto dėžutėje rado laišką iš Karaliaučiaus. "Sužinojau, kad susibūrė visai jaunų žmonių, kurie neturėjo nieko bendro su pirmaisiais klubais, grupė. Jie panoro gaivinti gimtosios žemės senąją kalbą, susirado mūsų leidinukus ir tuomet jau mėgino mokytis kalbėti", - pasakojo lingvistas.
Po kiek laiko, M. L. Palmaičiui viešint Olštyne, jį susirado prūsų kalba besidomintis studentas. "Vėl susitikę po poros mėnesių, su entuziastu prūsiškai kalbėjome gal porą valandų. Ir, turiu pripažinti, jam sekėsi kur kas geriau nei man, mat aš kalbos nevartojau, o jis prūsiškai buvo išmokęs savo draugę", - šypsojosi pokalbininkas.
Pasak M. L. Palmaičio, norinčiųjų mokytis prūsiškai spontaniškai atsiranda visoje Lenkijoje. "Kalba išslydo iš mano kontrolės, daugiausia viskas vystoma interneto forumuose, tačiau, žinoma, netoli vieni nuo kitų gyvenantieji kalbos mėgėjai rengia ir gyvus susitikimus", - pasakojo jis.
Įžvalgaus mokslininko požiūriu, jeigu pirmoji prūsų kalbos gaivinimo banga kilo iš patriotinio domėjimosi tuo, kas neseniai buvo drausta, bei noro pajusti kalbinės rekonstrukcijos galią, antrąją bangą paskatino visai kiti veiksniai. "Šie jauni žmonės kuria naują bendraminčių visuomenę, mėgindami identifikuotis su senaisiais žemės šeimininkais, - sakė jis. - Lietuvoje ir Latvijoje, manau, šis sąjūdis nunyks - kai gyvenimas sunkėja, žmonėms ne iki tokių pomėgių. Tačiau Lenkijai priklausančioje Varmijos-Mozūrijos žemėje ilgainiui stiprės - žmonės turi noro ir galimybių susitikti, bendrauti."
Šiame kontekste, anot jo, galima kalbėti apie vadinamojo netradicinio etnoso formavimąsi. "Tokių kalbinių eksperimentų mūsų laikais yra ir daugiau: žmonės buriasi į nematytus junginius ir sąjungas, pradeda save vadinti vikingais ar dar kaip nors, yra bandymų atkurti gotų kalbą...
Interneto dėka žmogus gali susisiekti su bendraminčiu, gyvenančiu kitoje pasaulio dalyje, keistis informacija. Mokslinės literatūros srautas taip pat prieinamas kiekvienam. Tad nenustebčiau, jeigu globalizacija išnaikintų tradicines didžiąsias kultūras, o jų vietoje atsirastų tūkstančiai naujų mažų etnosų su sava kultūra bei sava kalba", - sakė M. L. Palmaitis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą