Ką rinktis, pajauti
„Net nežinau, kodėl mane patraukė gamtos tema, vaikystėje gana mažai laiko praleidau kaime, esu miesto vaikas. Fotografuoti pradėjau Lietuvos kino studijoje - iš pradžių fotografuodavau parkus, portretus, peizažus. Žuvys, kriauklės, plunksnos atsirado vėliau“, - pasakojo A. Zavadskis, menininko kelią pradėjęs 1963-iaisiais Lietuvos kino studijoje kaip operatoriaus asistentas.
„Kitiems gal nesvarbu smėlis, nors per jį visi vaikšto, tačiau nepastebi daugelio dalykų. Norisi padaryti gerų kadrų ir parodyti žmonėms, kad ir jie grožį pamatytų, - teigė „Smėlio“ ciklo autorius A. Zavadskis. - Beje, kažkada sakiau, kad nefotografuosiu žmonių, kad man jie neįdomūs. O dabar jau 20 metų su malonumu dirbu studijoje su žmonėmis. Paradoksas, bet taip būna. Juk sakoma: nespjauk į šulinį.“
A. Zavadskis užaugo teatralų šeimoje, todėl nenuostabu, kad garbingą vietą fotomenininko kūryboje užima ir teatras.
„Kinas, teatras ir gamta - pagrindinės mano veiklos sritys, kurios man visada sekėsi. Kino studijoje fotografuodavau aktorius, o laisvalaikiu užsiimdavau ieškojimais gamtoje. Be to, su Kino studija dažnai būdavome lauke, gamtoje jaučiuosi laisviau. Teatrą fotografuoti taip pat patiko“, - pasakojo A. Zavadskis.
Autorius, fotografuodamas gamtą, ypatingą dėmesį skyrė arklių, smėlio, žuvų, kriauklių fotografavimui. Paklaustas, kodėl rinkosi būtent tokius objektus, autorius teigia, kad kiekvienas menininkas pajaučia, ką rinktis.
Įamžinti natūrą nelengva
Vis dėlto fotografuoti gamtą nėra itin paprasta. Pasak A. Zavadskio, čia reikia ir prisitaikyti, jausti, matyti.
„Gamtoje be šviesos gamta neatsiskleidžia, tinkamo momento reikia išlaukti, svarbiausia - to nebijoti, - tikino fotomenininkas. - O atsitiktinumas bent jau mano fotografijoje mažai lemia. Atradimai užima tik nedidelę albumų dalį. Gamtoje, kitaip nei dirbant su žmonėmis, reportažo nėra. Suvoki, kad gamta ir žmogus - atskiri, nors žmogus - gamtos dalis.“
Fotomenininkas teigė, jog šiais laikais gamtos fotografavimą apsunkina begalė priežasčių - tam reikia laiko, pinigų, daugiau laisvės, juk žmonės gyvena sparčiu tempu ir laisvo laiko idėjoms įgyvendinti lieka vis mažiau.
Pasak A. Zavadskio, anksčiau buvo galima idėjai tarnauti, daug dalykų dėl jos paaukoti.
„Anksčiau laboratorijose daug naktų pragyventa. Chemikalai, rūsiai, dabar žmonės apie tai jau nebežino. Būdavo, dieną dirbi savo darbus, o naktį - parodomis, meniniais darbais rūpiniesi“, - prisiminė kūrėjas.
Nustebinti - vis sunkiau
Ar būti profesionaliu fotomenininku užtenka tik žinių, ar visgi privaloma menininko gyslelė?
„Išmokti dabar galima labiau teoriškai, nes priemonių tam labai daug. Anksčiau vadovaudavomės mėgstamais autoriais ir, aišku, buvo daugiau praktikos nei teorijos“, - pasakojo pašnekovas ir pridūrė, jog dabartinė jaunoji menininkų karta ir kitaip mąsto, ir kitaip mato.
„Jaunajai kartai sunku ką nors ir patarti, ką, kaip ji turi daryti. Pirmiausia žmogus turi žinoti, ką jam reikia daryti, o tada pajausti tai, ką daro - labai svarbu menininkui yra individualumas“, - sakė daugybės parodų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje autorius.
Anot A. Zavadskio, darant ką nors meniško, norisi ir reikia atskleisti ką nors naujo. O jeigu menininkas padaro tai geriau už kitus, atsiranda ir kultūrinė vertė.
„Be abejo, kritikus išgirsti būtina, tačiau vis tiek turi daryti taip, kaip tu matai - ir patarimai čia dažnai negalioja“, - kalbėjo fotomenininkas ir akcentavo, jog menininkui nustebinti šiais laikais - vis sunkiau, technikos galimybės yra beribės, o kadrą gali pasidaryti tokį, kokio neišlaukei būdamas gamtoje.
„Anksčiau privalėjai pamatyti, o dabar gali susikurti: paimi debesėlį iš vieno kadro, perkeli į kitą. Dabar karaliauja kadro montažas“, - atkreipė dėmesį pašnekovas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą