Giedrė Žickytė: "Kine laikas yra vertybė"

Giedrė Žickytė: "Kine laikas yra vertybė"

Kino režisierė Giedrė Žickytė pripažįsta, jog naujausias jos filmas "Meistras ir Tatjana" tapo ne tik ilga ir svaiginančia kelione į fotografo Vito Luckaus gyvenimą. Septynerius metus trukusi filmo kūryba režisierei leido pasinerti ir į savo asmenybės gelmes.

Šią dokumentinę kino juostą žiūrovai galės išvysti rugsėjo 11-ąją "Kultūros fabrike", vėliau ir plačiuosiuose kino teatrų ekranuose.

Kokia jūsų filmo "Meistras ir Tatjana" priešistorė ir kuo jus patraukė būtent fotografo V. Luckaus asmenybė?

Apie V. Luckų man papasakojo dėstytojas Skirmantas Valiulis, kai studijavau žurnalistiką. Man pasirodė keista, jog apie šią unikalią asmenybę tuo metu mažai kas garsiai kalbėjo. Juk jis - išskirtinis lietuvių kūrėjas, legenda! Kai pamačiau jo darbus, pamaniau, kad jie tiesiog "nuraunantys stogą"! Kaip kad "nuraunantis stogą" buvo ir jo gyvenimas.

V. Luckus - kultinė asmenybė, kurią varžė tik Sovietų Sąjungos ribos. Tačiau, nepaisant suvaržymų, jis vis tiek mokėjo gyventi kaip Vakarų žmogus. Menininkas užsidirbo iš reklaminės fotografijos ir dėl to jautėsi gana nepriklausomas - galėjo laisvai keliauti bei atsiduoti kūrybai.

Jo gyvenime būta visko: džiaugsmo, siautulio, bohemos ir, žinoma, skausmo, kuris galiausiai jį privedė prie savęs susinaikinimo.

Nors būdama studentė aš ėmiau interviu iš vieno olando, išleidusio knygą apie V. Luckų, tikrai negalvojau, jog kada nors kursiu filmą apie žymaus lietuvių fotomenininko gyvenimą. Tačiau vėliau, maždaug po septynerių metų, atsitiktinai atradau šį mano darytą interviu ir tai mane inspiravo. O ir aš pati jaučiausi pakankamai suaugusi ir brandi, kad galėčiau pradėti ilgą kūrybinį procesą.

Pradėjau bendrauti su V. Luckų pažinojusiais žmonėmis. Ir kuo giliau nėriau į jo istoriją, tuo ji rodėsi įdomesnė ir vis labiau kinematografiška.

Tačiau filmo kūrimas palietė ir mano asmenybę. Šis ilgas laikotarpis buvo lyg kelionė į save.

Fotografo žmona Tatjana Luckienė jau daugelį metų gyvena JAV. Kaip sekėsi bendrauti su šia moterimi?

Puikiai, kadangi ponia Tatjana manimi patikėjo. Aš jai esu be galo dėkinga, kad po 20 metų trukusios tylos ji sutiko mane įsileisti į savo namus, širdį, kartu leistis į ilgą ir sudėtingą kelionę.

Susidraugavome iš karto, tačiau bendravimas, prieš pradedant filmuoti, truko labai ilgai. Pirmą kartą nuvykau į JAV po vienerių metų bendravimo telefonu.

Filmo kūrimo procesas buvo kupinas įkvepiančių atradimų, tačiau teko atgaivinti ir skaudžius prisiminimus. Įsivaizduokit, kokia atsakomybė krito ant mano pečių - juk Tatjana man patikėjo savo gyvenimo istoriją!

V. Luckaus žmonai teko daug iškentėti, kai filmą stebėjo kino ekrane. Tačiau jėgų suteikė faktas, kad visa tai darėme vardan V. Luckaus.

Kiek laiko truko kūrybinis filmo procesas ir su kokiais sunkumais susidūrėte?

Na, skaičiuojant nuo pirminės idėjos gimimo, filmo kūrimas truko maždaug septynerius metus. Tačiau, nesuklysiu sakydama, jog kine laikas yra vertybė.

Reikia laiko pažinti žmogų, istoriją. Pačioje pradžioje vaikštome tik paviršiumi, kol po truputį įbrendame kojas ir pradedame nerti gilyn. O visas žmogaus gyvenimas yra it vandenynas. Tad kiek laiko truktų pažinti jį?

Kurti kiną yra be galo sunku, nes tenka atsisakyti daug svarbių ir reikšmingų detalių. Pavyzdžiui, iš tūkstančių nuostabių V. Luckaus nuotraukų filme parodyti galime vos keletą. O ką jau kalbėti apie jo gyvenimo detales, daugybę valandų filmuotos medžiagos...

Iš tos didžiulės faktų ir akimirkų mozaikos aš turėjau sulipdyti vieną mažytį, tačiau sodrų krislelį. Žinia, jei būčiau pasakojus viską, aš nebūčiau papasakojusi nieko!

Kuriant filmą susidūriau su keblia užduotimi, kaip fotografinį vaizdą pateikti kinematografiškai... Kartu su operatoriumi Audriumi Kemežiu sukom galvas, kaip "negyvą" vaizdą paversti "gyvu".

Kad išvengtume statiško vaizdo, teko aukoti daug įdomių interviu. Tačiau faktų ir detalių, kurių nepaminėjome filme, galima paskaityti puikioje Margaritos Matulytės monogafijoje apie Vitą Luckų.

Šis filmas galiausiai man iškėlė daug klausimų, atvėrė duris į pažinimą. Tikiuosi, jog ir žiūrovui jis susuks galvą ir privers susimąstyti. Po pirmųjų peržiūrų išgirdau žmones sakant, jog tai - gyventi įkvepianti istorija. Ir man tai - didžiausias įvertinimas.

Kūrybinė filmo komanda - išties stiprus desantas. Kino juostą prodiusavo Dagnė Vildžiūnaitė, muziką kūrė Giedrius Puskunigis ir Jurga Šeduikytė, filmo operatorius - Audrius Kemežys, montažo režisierius - Danielius Kokanauskis. Ar kūrybinės grupės narių patirtis ir profesionalumas lėmė puikius filmo įvertinimus?

Žinoma! Juk filmo kūryba yra komandinis darbas! Kadangi su šiais žmonėmis esu dirbusi ne kartą, tad ir suformuoti komandą buvo visai nesunku.

O Jurga - mano vaikystės draugė. Ji dar iki šiol juokiasi, kad aš režisuodavau mūsų žaidimus. Su ja ir su kitais komandos nariais dirbti buvo tikras malonumas.

Šių metų "Sidabrinių gervių" apdovanojimuose filmas susižėrė net keturis laimėjimus, tarp jų - už geriausią metų dokumentinį filmą ir režisieriaus darbą. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Labai smagu žinoti, kad mano darbas buvo taip teigiamai ir gausiai įvertintas. Neįtikėtina, jog dokumentinis filmas susižėrė tiek apdovanojimų!

Tokie įvertinimai, kaip ir kelionės po užsienio festivalius, įkvepia nesustoti, toliau kurti bei padeda lengviau gauti finansavimą.

O labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad apdovanojimai atkreipia dėmesį ne tik į filmą, bet ir į filmo herojų, jo talentingą kūrybinį palikimą. Dabar tikrai daugiau žmonių sužinos apie V. Luckų ir galbūt pamils jį, kaip ir aš.

Viename žymiausių pasaulio dokumentinių filmų festivalių "Sheffield Doc/Fest" jūs pristatėte savo naują kino projektą - dokumentinę nuotykių dramą darbiniu pavadinimu "Padėkos diena" apie jūreivio Simo Kudirkos odisėją. Kas tai per asmenybė ir kada išvysime šią juostą?

MEILĖ. "Tatjanai Luckienei teko daug iškentėti, kai filmą stebėjo kino ekrane. Tačiau jėgų suteikė faktas, kad visa tai darėme vardan V. Luckaus", - sakė filmo režisierė. Vito LUCKAUS nuotr.

1970 m. lapkričio mėnesį Atlanto vandenyne susitiko Sovietų žvejybinis traleris ir amerikiečių pakrantės apsaugos kateris. Laivai prisišvartavo vienas šalia kito, prasidėjo planuotas žvejybinių organizacijų susitikimas, kai netikėtai vienas iš sovietinės įgulos narių peršoko į amerikiečių laivą ir pasiprašė politinio prieglobsčio, tačiau buvo grąžintas atgal ir pasodintas į TSRS lagerį.

Visame pasaulyje vyko protesto demonstracijos, tokį pareigūnų poelgį smerkė didžiausi amerikiečių dienraščiai ir televizijos kanalai. Buvo žmonių, kurie netgi grobė lėktuvus, kad galėtų išlaisvinti lietuvių jūreivį iš nelaisvės. Turiu filmuotos medžiagos!

Kokios dramos ir nuotykiai lydėjo Simą vėliau, ar pasisekė jam įgyvendinti savo laisvės svajonę, pamatysime filme, kuris pasirodys ne anksčiau 2017 m.

Dar visai neseniai pristatėte savo naują filmą "Meistras ir Tatjana", tačiau ant kulnų jau lipa naujesnis! Rodos, dirbate be atokvėpio?

Filmo kūrimas yra ilgas procesas. Natūralu, kad dirbant prie vienos juostos, ateina ir kitų minčių, siužetų bei darbų.

Tačiau dabar jaučiu, kad pasiekiau ribą, kai visko aprėpti tapo tiesiog nebeįmanoma ir todėl daug ko tenka atsisakyti. Kartais netgi pati pasimetu filmuose ir reikaluose.

Vieną naktį sapnavau, jog sulaukiau skambučio iš vieno festivalio: "Mes jūsų laukiame oro uoste, lėktuvas nusileido, bet jūsų nėra!" (juokiasi. - Autor. Past.) Būna, jog įtampa, jausmas, kad kažką pamiršau ar kažkur nespėsiu, manęs nepaleidžia net miegant.

Juk taip galima ir iš proto išeiti!

Galima! (juokiasi. - Autor. past.) Tačiau egzistuoja įvairūs ritualai, kurie ramina, bei priemonės, kuriomis galima numalšinti stresą.

Štai prieš porą dienų grįžau iš Sarajevo kino festivalio, kuriame (kaip ir kiekviename festivalyje) dienotvarkė buvo labai intensyvi: filmų peržiūros, vakarėliai, anksti ryte - susitikimai.

Nuolat jaučiau miego trūkumą. Maniau, viskas, išprotėsiu! Tad paskambinau Jurgai (J. Šeduikytė. - Autor. past.) ir paprašiau, kad ji pasiimtų mane tiesiai iš oro uosto. Mes nuvykom į pirtelę, ilsėjomės gamtoje prie ežero ir stresas netrukus dingo!

Vieni žmonės, norėdami atsipalaiduoti, keliauja į miestą ir susitinka su draugais. Tačiau aš gyvenu tokį intensyvų socialinį gyvenimą, kad, kai tik turiu laisvą minutę, ieškau gamtos ir vienumos. Čia aš nurimstu ir susirenku išbarstytą energiją. Gamta, jausmas, jog gali tiesiog pabūti su savimi, yra pats puikiausias poilsis! Žinoma, tos pačios raminančios energijos suteikia ir šeima bei artimiausi žmonės.

Kas yra jūsų ramybės oazė?

Baltijos jūra! Mano seneliai gyveno Palangoje, tad vaikystėje labai dažnai atostogas leisdavau pajūryje.

Esu išmaišiusi pusę pasaulio, aplankiusi nuostabiausius gamtos kampelius, tačiau tikroji ramybės oazė man yra Lietuva. Gal dėl to, kad čia viskas taip artima, kiekvienas akmenėlis pažįstamas? Baltijos jūros ir šalia jos augančio pušyno - to iš vaikystės taip gerai atpažįstamo kvapo ir garsų neatstos man prabangiausi pasaulio kurortai, kuriuose, aišku, visada smagu pabūti, bet tikroji gyvybinė energija man slypi lietuviškoje gamtoje.

ISTORIJA. Vito Luckaus gyvenime būta visko: džiaugsmo, siautulio, bohemos ir, žinoma, skausmo, kuris galiausiai jį privedė prie savęs susinaikinimo. Antano SUTKAUS nuotr.

Daugelis skundžiasi, jog Palangoje visuomet yra labai daug žmonių. Tačiau reikia žinoti, kur eini! (juokiasi. - Autor. Past.) Aš visuomet randu vietų, kur galiu pabūti viena.


Kaip kinas atėjo į jūsų gyvenimą?

Negaliu pasakyti, kada tiksliai pajutau susidomėjimą kinu. Mano dėstytojai Skirmantas Valiulis ir Živilė Pipinytė manimi tikėjo ir mane labai palaikė. Ir tai mane labiausiai inspiravo.

Kas jums yra dokumentinis kinas?

Viena vertus, dokumentinis kinas suteikia galimybę susipažinti su įvairiomis asmenybėmis, jų istorijomis, kurios palieka įspaudą tavyje, netgi šiek tiek tave keičia, formuoja. Tačiau, kita vertus, ši kino rūšis labai įpareigoja. Netgi labiau nei vaidybinis kinas.

Daugelis mano, jog dokumentinis kinas - vizuali istorijos vadovėlio išraiška. Tačiau iš tiesų pirmiausia tai - emocija, gyvenimas. Dokumentika lygiai taip pat kaip vaidybinis kinas turi papasakoti išskirtinę, jaudinančią istoriją, kuri priverstų juoktis ar verkti!

Nors vaidybinis kinas nukelia į kitą, svaiginančią, realybę, tačiau dokumentika man priimtinesnė. Juk galiu labiau priartėti prie istorijos, asmenybės, esu mažiau priklausoma nuo kūrybinės komandos.

Pamenu, po filmo "Kaip mes žaidėme revoliuciją" peržiūros prie manęs priėjo viena ponia ir pasakė, kaip smarkiai jai patiko filmas: "Mano jaunystės laikais dokumentinis filmas buvo lygus kronikoms, kurias rodydavo prieš indų kino juostų peržiūras. O tavo filmą juk galima laikyti meniniu!"

Kaip vertinate šiandieninio lietuviško kino padėtį? Juk kasmet vis daugėja premjerų, apie kurias girdime puikių kino kritikų įvertinimų.

Aš be galo džiaugiuosi kiekvienu įvertinimu ir labai tikiu mūsų šalies kinu bei jo ateitimi.

Nuostabu, kad žmonės randa stiprybės įdėti tiek daug pastangų. Mes kartu su prodiusere D. Vildžiūnaite pradėjome darbą kine nuo apskrito nulio! Pamenu, kiek būta bemiegių naktų, kol pridavėme savo pirmąją paraišką kurti filmą.

Taip, lietuvių kino kūrėjai gauna turbūt mažiausią finansavimą visoje Europoje. Tačiau galime prisiminti Danijos pavyzdį. Prieš keletą dešimtmečių ši tokia pat maža valstybė, kaip ir Lietuva, suvokė, kad eksportas ir kultūra gali tapti krašto varomaisiais ratais.

ATGARSIAI. Giedrė Žickytė pasakojo girdėjusi, jog vienas italas labai dvejojo, ar žiūrėti filmą "Kaip mes žaidėme revoliuciją". Manė, kad filmas apie Lietuvos istoriją bus be galo nuobodus. Tačiau žiūrėdamas jis juokėsi ir verkė...

Danai kultūros puoselėjimui sutelkė visas pajėgas ir didelį finansavimą. Šiandien Danija yra viena stipriausių pasaulio valstybių, o kinas - vienas labiausiai vertinamų.

Net Sovietų Sąjungos ir kitų totalitarinių valstybių lyderiai suprato, jog kinas - pati stipriausia priemonė pasiekti ir paveikti visuomenę.

Tarkim, kai mano filmas "Kaip mes žaidėme revoliuciją" buvo parodytas Urugvajaus kino festivalyje, iš vieno tos šalies gyventojo "facebook'e" gavau žinutę: "Thank you for your beautiful story. I didn't know that this country even exist!" (Ačiū už gražų pasakojimą. Net nežinojau, jog tokia šalis išvis egzistuoja! - Autor. Past.)

Vienas italas pasakojo, jog iš pradžių labai dvejojo, ar išvis eiti žiūrėti šį filmą. Jis manė, kad mirs iš nuobodulio, stebėdamas pasakojimą apie Lietuvos istoriją. Tačiau filmo metu jis juokėsi ir verkė. Sakė, jog niekaip negalėjo suprasti, kad tokia mažytė valstybėlė turi tokią įdomią istoriją!

Aš manau, kad Lietuvos vėliava, kabanti tartpautinių kino ar kitų festivalių, kultūrinių renginių metu, bei užrašas "Lithuania" ir yra ta reprezentacija, kuriai turi būti skiriamas dėmesys svarstant apie mūsų šalies įvaizdį pasaulyje.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder