Gintarė Radvilavičiūtė: "Fantazija - kelias į realybę"

Gintarė Radvilavičiūtė: "Fantazija - kelias į realybę"

"Man svarbu atgaivinti žiūrovo akis ir pažadinti naują suvokimą apie lėlių teatrą, užkrėsti juo kitus", - sakė režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė. Vilniaus teatras "Lėlė" praėjusį sekmadienį sezoną pradėjo klaipėdietės režisuoto spektaklio pagal Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano apsakymą "Smėlio žmogus" premjera.

Kuo įdomus jums šis apsakymas, kad pavertėte jį spektakliu?

"Smėlio žmogus" - stiprus, daugiasluoksniškas kūrinys suaugusiesiems. Tai pats tamsiausias Hofmano kūrinys, nes jame pagrindinis herojus praranda savo sielą, taip pat pražudo šalia esantį artimą žmogų.Spektaklyje veikia du žmonės, kurie kalba skirtinga kalba, jie prasilenkia, jųdviejų dialogai virsta monologais, kiekvienas ima kovoti su savo smėlio žmogumi. Įdomi šiandienos tema apie žmogaus sielos nykimą, pamišimą, kylantį iš egoizmo, netikėjimo, abejonės. Apie žmogaus beprotybę, kuri yra tarp fantazijos ir tikrovės: "Tik mūsų tikėjimas teikia mūsų vaizduotei galią." Viskas žmogaus rankose. Mūsų mintys formuoja mūsų gyvenimą. Hofmanas "Smėlio žmoguje" atskiria realybę ir fantaziją, mes spektaklyje tai sulydome. Nelengva atskirti, kas tikra, o kas susapnuota ar atėję iš mūsų pasąmonės.

Kuo kūrybinė komanda praturtino spektaklį?

Nuo komandos priklauso visas kūrybinis procesas. Lėlių teatre kuriant spektaklį sunku tiksliai nusakyti kiekvieno kūrėjo funkcijas, nes daug kas daroma kolektyviai, nuolat bandant, eksperimentuojant, ieškant. Atmosfera buvo darbinga. Su Mindaugu Valiuku pradėjome dirbti anksčiausiai, daug diskutavome apie "Smėlio žmogų", jis padėjo išgryninti spektaklio mintį, pažiūrėti į Hofmano kūrinį iš skirtingų pusių. Lėles gaminome kartu su Renata Valčik, Sigute Mikalauskaite. Drauge rinkomės, koks audeklas šokėjų kostiumams labiausiai tiks, kaip lėlės turėtų judėti, kokių detalių reikia, kaip visa tai sujungti į vienį. Kartu su Renata mėginome įvairiausias scenografijos detales, kurių repetuojant nuolat mažėjo, kol atėjome iki asketiškos "juodos dėžutės". Renata - kūrėja, gebanti valdyti erdvę, šviesą, objekto faktūrą, drąsiai atmetanti idėjas ir vėl ieškanti nuo pradžių. Sigutė - šokėja, turinti lėlininko duotybę, ji jaučia lėlę, kruopščiai ieško lėlės judėjimo galimybių. Sigutė ir Šarūnas - tarsi du skirtingi pasauliai; ji - ramybė, jis - ekspresija, jėga. Iš pradžių scenoje dirbome be muzikos, tada repeticijas stebėjusi Rita Mačiliūnaitė pradėjo kurti muzikines kompozicijas atskiriems epizodams. Jos jungėsi viena su kita ir galiausiai sukūrė mistišką atmosferą.

AKIMIRKA. Spektaklyje "Smėlio žmogus" nelengva atskirti, kur sapnas, kur tikrovė, o kas ateina iš mūsų pasąmonės. Pauliaus GASIŪNO nuotr.

"Smėlio žmoguje" veikia ne tik gyvi aktoriai ir lėlės - kaip tokia simbiozė išplėtė galimybių, atradimų, magijos lauką?

Tai lėlių, kaukių, plastikos fantasmagorija. Kuriant domino lėlės ir aktoriaus transformacija, norėjosi sumaišyti gyvą ir negyvą materiją, istoriją papasakoti per asociacijas, vaizdus, atsisakius žodžių ir susitelkus į lėlę. Pasitvirtino, kad lėlės ir aktoriaus metamorfozių galimybės yra neribotos. Žiūrėdamas į dirbantį aktorių tu supranti, kad jis veikia vienas, tačiau akimirkomis tu pamiršti tai ir pamatai šalia kitą būtybę. Užplūsta nejaukumo jausmas, susipainioji, kas iš tiesų yra gyvas, o kas ne...

Kokia yra jūsų, Klaipėdos lėlių teatro meno vadovės, teatro vizija, pozicija?

Klausimas verčia ieškoti, atsakymas - rinktis vienintelį kelią. Pasilieku prie nuolatinės kelionės. Man teatras - tai nuolatinė kelionė ieškant lėlės atgijimo stebuklo įvairiausioje materijoje, formoje, spalvoje. Kiekviename spektaklyje renkuosi skirtingas išraiškos priemones ir stengiuosi kitiems žmonėms perteikti tai, ką matau savo akimis. Tai sukelia skirtingas asociacijas. Man svarbiausia - atgaivinti žiūrovo akis ir pažadinti naują suvokimą apie lėlių teatrą, užkrėsti tuo kitus.

Kokie eksperimentai Klaipėdos lėlių teatre buvo netikėčiausi, pavykę, o kokie - nelabai?

Mūsų teatras gyvas idėja. Atvira, aktyvi kultūrinė erdvė, kurioje kuriami kokybiški projektai vaikams, jaunimui, suaugusiesiems. Mums rūpi kultūringo, išprususio žiūrovo augimas. TIK ĖJIMAS. Tikėti tuo, ką darai ir ėjimas į priekį.

Eksperimentų būta įvairių ir, tikiuosi, dar bus nemažai. Sunku konkrečiai įvardinti, kokie spektakliai man buvo netikėčiausi. Spektaklis "Juoba", "Vištytė ir gaidelis" "Šalia", "Vienintelė", "Stebuklingas Pelenės laikas", "Labas, mažyli", "Sudaužytas kiaušinis". Iš jų aš pati mokausi. Manau, mes patys augame kartu su žiūrovu.

Klaipėdoje, jeigu koks nenumirė, yra 15 teatrų; kurį lankote, sekate kūrybos procesą?

Impulsų semiuosi iš kūrėjų darbų. Paskutiniu metu didžiausią įspūdį paliko Prancūzijoje matyti spektakliai, taip pat Vilniuje "Sirenose" matyti darbai. Klaipėdoje taip pat seku kūrybinį procesą, tik paskutiniu metu daugiau laiko praleidau ne čia.

Girdėjau, po spektaklio vaikai nenori išeiti iš jūsų teatro, tad kas juos sulaiko? Vis dažniau spektakliai statomi visai šeimai.

Mūsų teatras mažas, jaukus, jame verda įdomūs dalykai. Vaikai prisijaukina erdvę ir pasijaučia kaip namie. O kuomet veiksmas verda, niekada nesinori viso šito praleisti. Svarbiausia žinoti, apie ką kalbi, kalbėti neinfantiliai, ir temomis, kurios tave jaudina. Kai tau pačiam įdomu, tuomet tiek vaikams, tiek suaugusiems bus įdomu.

Vykstate į tarptautinius lėlių teatrų festivalius. Ko jie moko?

Negaliu pasakyti, kad mums kažko trūksta. Pasikeitimas informacija vyksta nuolat. Tiesiog turi būti atviras, mokytis, ieškoti, dalintis. Tik keliaujant, dirbant ir dalinantis atrandi, išdrįsti ir išmoksti.

Užkabino jūsų mintis: kai jautiesi patogiai, turi daryti viską, kad jaustumeis nepatogiai - kodėl ir ką darote, kad taip būtų?

Kūrėjas visada stengiasi būti nepatogus, jaustis nepatogiai. Įdomiausi dalykai gimsta, kuomet vertiesi per galvą. Niekada nežinai, ar tau tai pavyks. Kurdamas vis keli naują iššūkį sau ir žiūrovui. Norisi atrasti kažką naujo, atsakyti į savo klausimus. Tik eidamas nepramintu taku atrandi ir uogų, ir grybų.

Man regis, menininkas niekad patogiai nesijaučia, jis ir kompleksuoja, ir pyksta dėl to, kad atsimuša kakta į savo gebėjimų ribą.

Taip, tai yra nuolatinis vidinis konfliktas, susipriešinimas, noras išsivaduoti, sunaikinti ir vėl atgimti it feniksui iš pelenų. Kuri pusė nugalės. Sunkiausia, kai tavo tamsioji pusė, tavo smėlio žmogus paliečia šalia esantį.

Susirgo akrobato dukra. Atsiklaupė jis, norėtų melstis, bet nemoka. Tad pradėjo daryti triukus, kurių išmoko per visą savo gyvenimą, ir Dievas išklausė tokią jo maldą. Žinote panašią legendą apie lėlininką?

Čia juokas iš mūsų kasdienybės... Po "Smėlio žmogaus" repeticijos dalijomės pastabomis, teatro rekvizitininkė tyliai rinko lėles, jų galūnes. Besitvarkydama mintyse ruošėsi paimti tarp tų galūnių dar vieną lėlę, kol ši nesujudėjo. Moteris pašoko taip, kad nejaukumo jausmas apėmė ne vieną. Tarp tų galūnių tyliai sau ilsėjosi aktorė. Fantazija yra kelias į realybę, o ne pabėgimas nuo jos.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder