"O, kad galėčiau pasileist kalnais, mėnulio nušviestais, su dvasiom siausti tarp uolėtų grotų, klajot po miglą pievų ūkanotų ir nusiplaut rasa nuo kūno tą glitų tvaiką mokytumo!"- deklamuodama Gėtės "Faustą" lėkiau į raganų puotą, bet ant Girulių kalno spalio 12-ąją dieną teužtikau raganų mokyklėlės bei klubo ugdytinius, tarp jų išvydusi kelis pažįstamus veidus. Pasijutau visai kaip namie. Po mažyčio ritualo, pabendravę su medžiais ir pralindę pro dvikamienius "sufi" poza, raganiai ūkaudami, basi skriejo per žarijas. Viena blondinė raganaitė per žarijas lakino kūdikėlį. Ne kartą draugiškai paraginta palakstyti žarijomis, numykiau, jog save laikau vandens laume, tad bijau išgaruoti.
Įsiterpiau tarp jų it koks pleištas. Raganos nepanoro atsakinėt į banalius klausimus, kaip antai - kokia Lietuvos raganų hierarchija, kokiomis praktikomis užsiiminėja, kodėl dauguma jų išpažįsta katalikų tikėjimą, ir pagaliau, kodėl norime jaustis bet kuo - aiškiaregiais, egzorcistais, magais, kad tik ne žmonėmis. Vėl savyje išgirdau Fausto balsą: "Tiek vaizdinių ir tiek balsų many be ryšio maišos; jei visa tai aš pats esu, tai aš esu pakvaišęs"... Smalsavau, ar nėra čia vyrų diskriminacijos: kodėl nieko negirdėti apie paibelius, pindukus, vienšniuršlius, žodžiu tuos, kuriuos tauta šaukia net dviem šimtais vardų? Tuolab, kad kipšą "pasigaminti" lengva: pasak mitologijos, jei dažnai šlapinsies prieš mėnulį, kipšą išperės tavo moteris.
"Jeigu tau nebūtų duota, negalėtum padėt"
Netoli Klaipėdos gyvenantis raganius Rolandas pasakojo: "Kasmet šabašo metu (paprastai prie Danės, šiemet - prie marių), į raganų luomą įšventinama po keletą žmonių. Jiems pagal savybes, būdą raganų tarybos sprendimu išrenkamas senųjų pagoniškų dievų ar legendinės asmenybės vardas, ir tik tu jį žinai. Nes juodosios magijos pagalba, žinant vardą, gali būti paveiktas. Kam raganiui vidinė ramybė ritualo metu? Jis ne kunigas, bet daug panašumo: jei pas tave ateina žmogus, turi jį išklausyt, tai ir psichologo darbas. Ne, nuodėmių niekas neatleidinėja, tiesiog padedi žmogui suprast save ir susitaikyt su savim; tai yra daug.
Galios savyje aptinkamos individualiai. Pavyzdžiui, aš nuo paauglystės jutau, kad kažkas yra ne taip, kol per televiziją išgirdau, kad organizuojami netradicinės medicinos kursai - užsirašiau. Tai buvo labai sunkus mano gyvenimo periodas, ir visos problemos išsisprendė žymiai lengviau būtent tame rate. Bėda išryškina, išgrynina žmoguje tas savybes, kurių jis savyje iki šiol nepastebėdavo - stipresnę bioenergetiką. Praeitą mėnesį bendravau su moteriške, kuriai skaudėjo koją. Pareiškė: "Koks tu raganius, jei nepataikai uždėt ranką ant tos kojos, kuri skauda?" Energija nuėjo ten, kur reikia; dabar atsigirdo, kad ji manęs ieško."
"Aš esu savo laikmečio atstovas"
"Raganų klubas išaugo iš mokyklos, kuriai dvylika metų; tai yra mokslas. Pirma tokia organizuota struktūra Lietuvoj: netradicinės liaudies medicinos kursai", - prabilo vyriausioji šalies ragana Vilija Lobačiovienė. - Mistika mes vadinam tai, ko patys nepažįstam: sakykim, išardyt ir sudėt telefono aparatą man būtų mistika. Tai natūrali žmogaus būtis, ir visos civilizacijos visais laikais naudojosi tais pačiais dalykais - gamta, aplinka, neperžengiant garbinimo ribos. Jeigu aš nemoku kinų rašto, negaliu gaut iš hieroglifų informacijos. Okultizmas - senųjų požiūrių į pasaulį, žinių, žmogaus egzistencijos sistema, magija - tai, ką aš išmokstu įvaldyti per tą sistemą, turiu praktinių žinių, kaip kažką keisti. Mes esame raganų mokykla, ir skiriamės nuo tų, kurie jums žada viską: jūs skaitot laikraštyje galybę reklamų - tai yra biznis, ir šitie žmonės, kurie taip pigiai siūlosi, neturi klientūros. Tai apskritai ne raganos - burtininkės, ezoterikės, kaip save bevadintų.
Šiaip žmonės gauna informaciją iš lūpų į lūpas: žiūrėkit, Lydos plente močiutė gyveno lūšnoj, ir pas ją visada driekės gyva eilė burtis kortom. O jeigu aš gyvenu Vilniuj, tai kodėl turėčiau eit į lūšną; kad pataikaučiau žmonių skoniui? Aš esu savo laikmečio atstovas, nevaikštau trylikto amžiaus drabužiais ir prausiuosi. Juk ragana yra ne esybė, o gyvas žmogus, gyvenantis visuomenėje, ne aukščiau jos. Galima raganiumi vadinti ir Tėvą Stanislovą: pas jį iš visos Lietuvos žmonės plaukia. Šinkūnaitė buvo vadinama ragana galbūt dėl savo išvaizdos, bet baigusi mokslus, buvo pikta ir pakankamai kategoriška, jei žmogus pasitaikė tuščias.
Aš važiuodavau paskaitų skaityt ir į Klaipėdą, jie mane persekiojo, iš judėjimo, prasidėjusio Europoje, išaugo raganų mokykla ir uostamiestyje. Jeigu žmogus užkliūva už pavadinimo, jį sureikšmina - jo problema. Ragana yra nuo žodžio "regėti", o ne "raguotas", vedma - nuo žodžio "vedat". Velnias - jau krikščionybės išmislas. O kipšas yra ne velnias, jis yra "bandytojas", mūsų dorovės ir moralės tikrintojas, ir kipšiukas pagonims nebuvo kenkėjas...".
"Mes padedam žmonėms susigaudyti dabartyje, kad jie išliktų, nepanikuotų, nedepresuotų, nesižudytų", teigė Vilija Lobačiovienė. "Mano žmonės išmoksta visko: nuo savo kūno priežiūros, jo pažinimo, sugebėjimo kontroliuoti tai, kas vyksta tavo organizme, vaistažolių dietos, jogos pratimų, nežiūrint amžiaus nei kompleksijos. Gerbti save, kol prieina prie atsakomybės ne tik už darbus, bet ir už mintį. Jas mato Dievas. Tos vibracijos liečia ne tik tave. Kartais žmonės priekabiauja, kad esam pernalyg jau gyvenimiška druska arba pipirai. Aš nieko neįtakoju: mano kasdienis darbas yra gydymas, žmonės laukia eilėse.
Dirbu tą darbą 16 metų, dėl to prieš 12 metų įkūriau sąjungą, visuomeninę organizaciją, praktinės magijos mokyklas. Mes negydom ligų, gydom žmogų. Yra liaudies menininkų, nebaigusių jokių mokslų, kurie turi talentą iš prigimties. Mes nesiekiam profesūros. Vieni žmonės sako: "Aš jus nugalabyčiau, į kalėjimą pasodinčiau", kiti siūlo sudeginti raganos iškamšą, klausinėja visokių nesąmonių, ką mes valgom.
Juk tai krikščionybė buvo atnešta su kardu ir kalaviju, atėjo kaip destruktyvi jėga ir sugriovė tai, kas turėjo ateiti lėtai. Tai buvo vyrų karai - jie nužemino moterį. Tuo pačiu nužemino ir šiek tiek kitokią moterį, kuri nenorėjo būti vien tik namuose vyro verge - padarė iš jos raganą. Tarp kitko, ir Džordaną Bruno, Galilėo Galilėjų sudegino ant laužo - jie padėjo galvas už tai, kas mums dabar yra neginčytinos tiesos. Daug alchemikų, norėjusių duoti šviesą, sudeginta ant laužo - tamsa visais laikais buvo blogas dalykas.
Čia svarbu, kur žmogus įžvelgia esmę. Kaip tą Kašpirovskį koneveikė, bet kažkodėl visi įnirtingai sėdėjo prie televizorių, o paskui vienam galvą skaudėjo, antras dantis prarado, bet kitam jie išdygo. Tai jeigu tau blogai, išjunk televizorių, per prievartą nieks nesodina. Reikia turėt drąsos. o žmonės dar bijosi. Pas mus ir kunigai bėgioja per žarijas, parapijiečius atsiveda. Galybė žmonių skambina, ir politikų, tariasi prieš rinkimus. Kiekvienas turi savo nomenklatūrą", - kalbėjo vyriausioji ragana. - " Žinot, kaip aš pasakysiu: pasirinkimas nepriklauso nei nuo žmogaus profesijos, nei nuo ko kito - priklauso nuo žmogaus intelekto. Visiškai." O, kad ši frazė - į žmogaus ausį!..
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą