Gyvenimas XXL dydžiu

"Duok, duok, duok į snukį, duok! - O man širdis neleidžia", - tokios vaikinų skanduotės prieš penkiolika metų šokiravo vyresnės kartos klausytojus ir žavėjo paauglių kompanijas.

Reiverių, "forsų" ir "metalistų" karų laikais XXL aprėpė nenutrūkstamo vakarėlio, ant legalumo ribos balansuojančio įžūlumo ir visa ko neleistino dvasią, kuri puikiausiai išsiteko neįmantriuose realijų įkvėptuose tekstuose ir ritmingoje muzikoje. Didžiules sales tiek didmiesčiuose, tiek mažuose miesteliuose surinkdavę jauni atlikėjai scenoje šėlo iš peties. Iš sovietinės cenzūros gniaužtų ištrūkusioje šalyje tai buvo neregėtas įžūlumas. Šitaip juokaudami "iksikselai" išleido keturis albumus bei geriausių dainų rinktinę.

Pasirodyti artėjančiame kompanijos "Cactus" dešimtmečio koncerte buvusius grupės narius jo rengėjai prodiuseriai broliai Bendžiai įkalbinėjo kelias valandas. "Mes nevertinome šito rimtai, nepretendavome į intelektualumą ir visai nesupratome, už ką mus pamėgo", - prisimindami XXL laikus sakė Genadijus Sokolskis, labiau žinomas sceniniais vardais DVJ Gexx bei Gesha, ir Ilja Sivakovas.

Tačiau skeptiškumas nereiškia, kad, perkopę trečiąją dešimtį, jie užsivilko eilutes ir užsidėjo oficialias suaugusiųjų kaukes. Vieno pirmųjų šalies didžėjų, prodiuserio, uostamiesčio naktinio klubo "Lamborghinio" savininko G. Sokolskio ir Lietuvoje bei Vokietijoje dirbančio fotografo bei grafikos dizainerio, netrukus atidarysiančio savo fotostudiją Klaipėdoje, I. Sivakovo credo - daryti tai, kas patinka, ir nepaisyti stereotipų.

Pirmąkart prieš standartus G. Sokolskis užsimojo būdamas šešerių - eksperimentuodamas namuose sulaužė juostinį magnetofoną. Tada tėvai nupirko plokštelių grotuvą. Su šiais įvykiais jis juokais sieja didžėjaus karjeros pradžią. Terminas "didžėjus" tuomet mūsų krašto dar nebuvo pasiekęs, tačiau jaunimas jau suprato, kad diskotekos yra jėga. Pirmąją G. Sokolskis vedė mokykloje - būdamas ketvirtokas pionierius, sugalvojo modernią pramogą jaunesniems spaliukams...

XXL labiau tinka vadinti grupe ar projektu?

G. Sokolskis: Projektu. Patekau į jį visai atsitiktinai - Roberto Rezgevičiaus šokių repeticijoje susitikau pramogų verslo veikėją Artūrą Tamošaitį, kuris pasiūlė kurti grupę. Jis sakė, kad muzikinė medžiaga jau yra - tereikia jaunimo, galinčio apšildyti pirmąją klubinio tipo užsienio grupę, atvykusią gastrolių į Lietuvą - Kaune koncertą surengusią "Cappella". Sutikau. Turiu ir pirmojo pasirodymo vaizdo įrašą... Dabar jį juokinga žiūrėti, bet tuomet tai buvo kieta.

Sudėtis periodiškai keitėsi, nes niekas šios veiklos nevertino rimtai. Galiausiai likau aš vienas. Su Ilja buvome susipažinę jau anksčiau, per diskoteką: aš grojau, jis atėjo pasiklausyti. Vėliau pasikviečiau į grupę jį ir dar keletą žmonių. Po kelerių metų išėjau pats, o Ilja liko...

Mes mažai už ką atsakėme, minimaliai dalyvavome kūrybiniame procese, garsiuosius tekstus rašė Žilvinas Liulys. Aišku, dėl bendros krypties buvo tariamasi. Ilja, tarkime, labai mėgo grupę "East 17", aš klausiausi visko nuo hiphopo iki techno uzikos. Bet iš esmės šiame projekte į nieką per daug nesigilinome. Buvome šou veidai, šėlome ir dalijome interviu. XXL, ko gero, buvo lietuviškas "2Unlimited", - juokiasi.

Gyvenote audringai?

I. Sivakovas: Išvažiuoji, pavyzdžiui, į savaitės turą, paskui grįžti namo dienai ir vėl varai toliau. Ypač tai įsisuko, kai pristatinėjome albumą "Savaitėlė". Jo prezentacija buvo labai išpūsta. Pamenu, į gastroles išvažiavau prieš Kalėdas, o grįžau sausio 1-osios vakare... Tuomet mano būsimoji žmona buvo, švelniai tariant, nusiminusi.

G. Sokolskis: Per kokius penkerius grupės gyvavimo metus, ko gero, teturėjome penkias repeticijas. Šokti sinchroną mokėjome ir taip, nes buvome komanda, o visa kita buvo ekspromtas.

Kodėl XXL lydėjo sėkmė?

G. Sokolskis: Tai atsitiktinai tapo populiaru. Dėl mūsų įžūlumo scenoje, dėl profesionaliai sukaltos muzikos, dėl to, kad visa tai buvo ant bangos.

Mes buvome nestandartiniai. Tada man taip neatrodė, bet dabar, pasižiūrėjęs 1994-ųjų vaizdo įrašus, išvydus žmones į džinsus sukištais megztiniais, manau, kad mes su savo plačiom kelnėm, atvežtom iš užsienio parduotuvių, turėjome atrodyti kaip kokie amerikiečiai, o dar elgesys, kitokie šokiai...

Klaipėdos centre tuomet buvo apie 150 žmonių, kurie gyveno tokiu stiliumi, "tūsinosi" klube "Prieplauka". Tų laikų mastu - labai didelis judėjimas. Mes iššokome su persitvarkymo banga, nesiekėme populiarumo - mums tiesiog patiko šėlti koncerte ir kelionėse, daryti įspūdį merginoms.

I. Sivakovas: Prodiuseriai nežinojo, ką mes galime iškrėsti. Pamenu, per "Lino" baseino atidarymą Palangoje aš įšokau į vandenį, laikydamas 1500 dolerių kainavusį mikrofoną. Gesha tik spėjo susikeikti, operatoriaus veidas ištįso, - juokiasi. - Kitąsyk išmušėme naujutėlio radijo stoties "M-1" automobilio priekinį stiklą vandens pripildytu balionu. Stiklas kainavo 500 dolerių, tai buvo skaudu, bet mes neėmėme galvon...

Publikos reakcija jums buvo nė motais?

G. Sokolskis: Atvirai pasakius, mes nesupratome, kaip tai, ką mes darome, gali patikti. Pamenu, į koncertą "kultūrnamyje" atokiame šalies kampelyje žmonės rinkosi pasipuošę, prie scenos verkė paauglės. O mes koncerto pabaigoje, per romantišką "gabalą" senu projektoriumi paleidome vokišką pornofilmą... Pamenu, tuomet dalis publikos ėmė eiti lauk iš salės.

Mes grojome ne dėl idėjos - tik dėl linksmumo. Aš ir dabar esu didžėjus - nesistengiu nieko mokyti ar patarinėti, man svarbu, kad žmogui būtų smagu čia ir dabar... XXL tebuvo anekdotai pagal muziką. Bet daug žmonių sakė, kad tai labai kieta. Gal jie ir teisūs.

Po XXL plėtojai ne vieną muzikinį projektą.

G. Sokolskis: Taip, tiek savo solinį, tiek su kitais žmonėmis. Dabar dirbu su Rita Donskovaite, bliuzroko grupe "The Gun", kitais atlikėjais, didžėjauju, turiu savo klubą. Man daug kas yra sakęs, kad aš gimiau ne toje šalyje. Tačiau man patinka Vakarų Lietuva, patinka žmonės ir čia tvyranti įtampa. Užsienyje jos nėra.

Jeigu gyvenime svajoji nusipirkti butą, didelį televizorių, mašiną ir ramiai gyventi iš algos - tikrai turėtum važiuoti į užsienį, nes čia ramybės nebus. Kita vertus, ten tu atsipalaiduoji, tampi bukas, kaip virta dešrelė, nes ten kiekvienas žmogus gali puikiausiai tvarkytis gyvenimą iš algos. Čia dirbdamas nieko negauni, jauti nuolatinį ekstrymą.

Negaliu pasakyti, kad esu nerealus patriotas. Tiksliau, aš esu už tėvynę, bet prieš valstybę. Valstybę vertinu kaip priešą, kuris daro viską, kad man būtų blogiau, ir tai, ką dabar daro valdžia, vertinu kaip finansinį genocidą. Susidaro įspūdis, kad pagal kažkokį mums nežinomą verslo planą siekiama išparduoti Lietuvą gabaliukais, kad kuo daugiau gyventojų iš čia išsilakstytų. Tačiau tikriausiai dėl to nuolatinio streso čia labai didelė talentingų žmonių koncentracija. Ir tai mane žavi.

Valerija LEBEDEVA