Hamletas, kurį nešiojam savyje

"Idealus spektaklis, nors jo trukmė - 50 minučių", - taip atsiliepė žiūrovai apie Beso Kupreišvili režisuotą "Mano Hamletą", bendrą Lietuvos ir Gruzijos menininkų projektą, jungiantį dramą, lėlių ir pirštų teatro žanrus.

Senas lėlininkas aktorius savo grimo kambaryje, jausdamasis nebereikalingas, sau ir savo lėlėms vaidina visą gyvenimą širdyje nešiotą, bet taip ir nesuvaidintą Hamleto vaidmenį. Vytautas Paukštė, vaidinantis Danijos princą, savyje taip pat išnešiojęs šį tragišką vaidmenį, savaip interpretuoja ne tik Šekspyro, bet ir Gintaro Grajausko parašytą tekstą. Spektaklyje šaipomasi iš teatrinių matricų, stereotipų, pasitelkiant autoironiją ir sarkazmą. Lėlėmis manipuliuoja jaunieji Klaipėdos dramos teatro aktoriai.

Kaip tik dėl to spektaklio žiūrėti ėjau su tam tikra abejone. Kam sumoderninti Šekspyrą, jeigu jis ir taip savo problematika, žmogiškų niekšybių ir nusikaltimų gvildenimu yra šiuolaikiškas? Be to, pastaruoju metu matytų spektaklių parodijos atrodo karikatūriškos, atsiduoda balaganu ir cirko triukais. Pagaliau ten, kur griaunami nusistovėję teatro dėsniai, trinamos ribos tarp aukštosios ir žemosios kultūros, tarp geresnio ir menkesnio kūrinio. Žanrų samplaika jau seniai prigijo, ir spektakliuose pasirodo gyvūnai, groteskiški klounai, lėlės ir pigūs efektai. Susimaišius meno kalboms it Babelio bokšte, dažnai klausi savęs: ar tai menas, ar - šou?

Dėl spektaklio "Mano Hamletas" Grajausko teksto intarpų bei kai kurių interpretacijų galėtų kilti aliuzijų su "Hamleto" duobkasių samprotavimais: "Aleksandras mirė, Aleksandras palaidotas, Aleksandras pavirto į dulkes; dulkės yra žemė, iš žemės gaunamas molis; tad kodėl tuo moliu, kuriuo jis pavirto, negalime užkimšti alaus butelio?" Iš to molio nulipdyta mizanscena "Pelėkautai" be galo juokinga ir įtaigi, kai lėlės - žiurkės perteikia netikėtą savąją išdavystės ir sutuoktinio nunuodijimo versiją.

Tačiau didis artistas Vytautas Paukštė, kaip jis ir sakė savo personažo lūpomis, galėtų užsidaryti riešuto kevale - ir jaustis visų pasaulio viešpačiu. Vilties suteikiančioje spektaklio pabaigoje aktorius suvaidina ir savo žmogiškąją dramą: "Visą gyvenimą vaidinau kitiems, vaidinau kitus... O kur aš pats? Svajojau apie didįjį gyvenimo vaidmenį... Apie skrydį virš Paryžiaus, Ženevos, Briuselio scenų." Ir reziumuoja: "Paskui supranti, kad nėra didžiojo vaidmens - visi gyvenimo vaidmenys - didieji, vieninteliai ir nepakartojami."

Paprašėme savo nuomonę apie spektaklį, palydėtą nuoširdžiais, ilgais žiūrovų plojimais, išsakyti režisierių Gytį Padegimą:

"Mes matėm vieną iš tos serijos tokių netikėtų teatro stebukliukų, kai atrodo iš nieko gimsta teatro magija. Užtenka kelių įdvasintų daiktų, kaip antai iš Gruzijos paimtas stalas, lėlių, jaunų aktorių pasiryžimo, tarnavimo "Hamletui", ir Paukštė - Hamletas tiesiog sukrėtė (nebijau to žodžio). Nes pasirodė, kad aktorius, turintis tokią patirtį, kuris jau, atrodo, padarė gyvenime viską, ką reikia, gavęs aukščiausius įvertinimus, staiga gali sakyt monologus su klouno nosimi, būdamas suspaustas, įkištas į pastalę. Ir tai gali skambėti kaip išpažintis, jausmingai, tikrai... Net ta Ofelijos laidotuvių scena, kai guli bejėgė lėlytė ir tas klounas su didele raudona nosimi žiūri į ją, sukrečia daugiau, negu kitų spektaklių mašinerija, masuotės, videoinstaliacijos.

Tai, kad spektaklio trukmė tokia neilga, visiškai netrukdo - kondensuotumas, galėjimas minimaliom priemonėm, vienu judesiu pasakyti daug yra labai didelio meistriškumo ženklas. Ir labai džiaugiuosi, kad ir jaunieji Klaipėdos dramos teatro aktoriai puikiai prisijungė, ir tai yra tikra atnašavimo teatrui mokykla. Nes kai mes matom dabar tiek daug komercinių pastatymų, šis yra didelis gurkšnis šviežio oro Lietuvos teatre.

Taigi ko teatrui reikia? Meilės, tikėjimo ir atsidavimo - ir šis spektaklis man buvo visas aukso klodas. Gal G. Grajausko finaliukas galėjo būt, galėjo nebūt, bet vėlgi Vytautas Paukštė pritempia savo gyvybingumu. Ir galvoju vėlgi, koks galėtų būti Dariaus Meškausko "Hamletas", kurio nekantriai laukiu. Ir bus įdomus kontekstas - ne palyginimo, bet sąšaukos prasme, tai bus kažkokia arka tarp dabar aktyviai dirbančių jaunų menininkų ir menininkų kaip Kupreišvilis ir Paukštė, kurie daug padarė, kurie stebina savo kilmingumu ir kūrybingumu."

Ivona ŽIEMYTĖ