"Į Klaipėdos istoriją pažvelgiau užsieniečio akimis"

"Į Klaipėdos istoriją pažvelgiau užsieniečio akimis"

Lietuvos ambasadorius Kanadoje Vytautas Žalys pristato savo dar 2007-aisiais išleistos knygos "Lietuvos diplomatijos istorija 1925-1940 m." tęsinį - antrojo tomo pirmąją ir antrąją dalis. Nors didžioji knygos dalis skiriama būtent Klaipėdos kraštui, uostamiesčio knygynuose šis tomas gali ir nepasirodyti. Tiesa, V. Žalys tikisi, jog kraštiečiai ras būdų šiai knygai įsigyti, bei žada būtinai surengti kūrinio pristatymą Klaipėdoje.

Kokį laikotarpį ir kokias problemas nagrinėja antrasis "Lietuvos diplomatijos istorijos" tomas?

Antrąjį tomą sudaro dvi dalys. Mažesnioji skirta Lietuvos diplomatinės tarnybos struktūrai ir organizacijai trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje aptarti. Šią dalį savotiškai praplečia ir papildo skyriai, skirti užsienio diplomatų gyvenimui Kaune, apskritai tarpukario Lietuvos "civilizacijos" standartams apžvelgti.

Šiuos skyrius į knygą įtraukti nusprendžiau iškart po to, kai 2009 m. Amsterdame ir Niujorke anglų kalba buvo išleistas JAV konsulo Roberto W. Heingartnerio dienoraštis, kuriame labai spalvingai piešiamas diplomatinio korpuso gyvenimas laikinojoje sostinėje. R. W. Heingartneris suglumino ir net šokiravo ne vieną silpnesnių nervų skaitytoją Lietuvoje. Išsikėliau sau tikslą palyginti JAV konsulo įspūdžius su kitų diplomatų atsiliepimais. Norėjau pažvelgti į Lietuvą iš šalies, svetimšalio akimis. Tokiu būdu ir atsirado skyrelis, pasakojantis ir apie tuometinį Kauną, ir apie Klaipėdą.

Manau, klaipėdiečiams bus įdomu pažvelgti į tuometinę Klaipėdą kitų Lietuvos miestų kontekste. Toks savotiškas "kampas" padės mums objektyviau pažvelgti ir įvertinti Pirmosios Lietuvos Respublikos pasiekimus. Kita vertus, tikriausiai pirmą kartą savo knygoje pabandžiau pateikti ir platesnę Lietuvoje dirbusių užsienio valstybių diplomatų portretų galeriją.Didesnioji antrojo tomo dalis visgi skirta įvairiems Klaipėdos bylos aspektams aptarti. Monografijoje tiriamas labai nedidelis, tačiau svarbus Klaipėdos bylos laikotarpis - nuo 1929 m. vasaros iki 1931 m. pabaigos.

Šiandien Klaipėdos problemos tyrimuose Lietuvos istoriografijoje daugelis istorikų visą savo dėmesį yra sukoncentravę į 1923 m. laikotarpį, daugiausiai tyrinėdami įvairius Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos aspektus. Mane labiau domina vėlesnis Klaipėdos problemos periodas. Juk prisijungti Klaipėdos kraštą buvo tik pusė darbo, jį reikėjo ir išlaikyti, mokėti krašte tvarkytis. O tai mums, lietuviams, toli gražu ne visada lengvai sekėsi.

Krašto viduje Lietuvos politika buvo gana prieštaringa, kartais balansuojanti ant sprogimo ribos. Tokia padėtis buvo susidariusi 1931 m. vasarą, kuomet padėtis krašte grėsė tapti nebevaldoma. Mažai trūko ir galėjo būti pralietas kraujas. Nebuvo nuoseklumo ir ginant Lietuvos interesus Klaipėdos byloje tarptautinėje arenoje. Valstybės interesų požiūriu dar blogiau buvo tai, kad vienu metu Lietuva sugebėjo vesti net kelias politines linijas Klaipėdos atžvilgiu.

Apie šiuos ir kitus Klaipėdos bylos aspektus ir rašoma antrajame tome, į Klaipėdos reikalus nebijant pažvelgti ne tik lietuvio, bet ir brito ar vokiečio akimis. Daugelis klausimų, beje, nagrinėjami pirmą kartą, į apyvartą įvedami iki šiol ne tik Lietuvos, bet ir užsienio istorikams nežinomi dokumentai.

Kodėl tiek daug dėmesio skyrėte Klaipėdos kraštui?

Kalbant apie Klaipėdos kraštą Lietuvos valstybės sudėtyje 1923-1939 m. tenka pripažinti, jog ši nedidelė teritorija dėl savo istorinės praeities, kalbinės situacijos, apskritai kai kurių kultūrinių bei religinio pobūdžio ypatumų, pagaliau ir dėl savo autonominio statuso buvo tam tikru svetimkūniu Lietuvos valstybės sudėtyje. Tačiau tuo pat metu šis svetimkūnis lietuviams ir Didžiajai Lietuvai buvo ir didžiausia, beveik neįkainojama, vertybė. Ši "svetimkūnio" ir "didžiausios vertybės" kolizija badyte bado akis. "Svetimkūnio" koncepcija dažniausiai pasireikšdavo Vyriausybei ar gubernatoriui susidūrus su sunkumais realizuojant savo planus krašte.

1924 m. Paryžiuje pasirašant Klaipėdos konvenciją, kraštui Lietuvos valstybės sudėtyje buvo garantuotas autonominis statusas. Tačiau tiek ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, padėjęs savo parašą po šiais tarptautiniais įsipareigojimais, tiek ir visi kiti tuometiniai Lietuvos lyderiai laikėsi nuomonės, kad krašto autonominis statusas yra tik laikinas sprendimas, tik Lietuvos valstybės interesų neatitinkanti laikina būsena. Kaune vadovautasi principine nuostata, kad visiškas Klaipėdos krašto integravimas yra gyvybiškai svarbi nepriklausomos Lietuvos funkcionavimo sąlyga.

Autonominis krašto statusas nebuvo traktuojamas kaip rimta kliūtis dviem paraleliai turėjusiems vykti procesams - krašto lituanizacijai ir unifikacijai, t. y. autonominio statuso likvidavimui ir Klaipėdos apskrities atsiradimui valstybės žemėlapyje. "Klaipėdos krašto autonomija, mano nuomone, tebuvo laikinas sprendimas, pravėręs vartus politiškai sujungti to paties kūno dalis", - teigė E. Galvanauskas, asmuo, kurio dėka Klaipėdos kraštas buvo įtrauktas į Lietuvos valstybės sudėtį, tačiau kurio jokiu būdu negalima priskirti prie radikaliosios politikos krypties šalininkų. Toks požiūris sudarė prielaidas konfliktams krašte kilti.

PORTRETAI. Skaitytojas knygoje ras labai daug politinių portretų arba jų eskizų. Daugiausiai dėmesio skiriama 1929-1934 m. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui.

Būtų galima pateikti ir daugiau šios kolizijos apraiškų. Kai kuriais atvejais lietuvių politiką krašte iš dalies būtų galima palyginti su drambliu stiklo krautuvėje, tik su vienu esminiu skirtumu - priešingai nei galingam drambliui, kuriam neatsargus elgesys didesnio pavojaus nekėlė, mažai ir silpnutei Lietuvai kiekvienas neatsargus judesys galėjo turėti nepageidaujamų ir net pavojingų pasekmių.


Mane labiausiai domina Lietuvos politikos keliai ir klystkeliai, klaidų, kurias padarė lietuvių politikai, analizė, idant iš jų būtų galima kažko išmokti.

Kokias klaidas, Jūsų nuomone, galime įžvelgti prieškarinėje Lietuvos politikoje Klaipėdos krašte?

Jei esi mažas ir silpnas, laikytis jėgos metodais paremtos politikos gali tik esant labai palankioms aplinkybėms, ir, suprantama, ne amžinai. Anksčiau ar vėliau reikia rasti sąjungininkų savo padėčiai sustiprinti, oponentų - susilpninti.

Tokiu potencialiu Lietuvos sąjungininku Klaipėdos krašte galėjo būti mažlietuviai, sudarę kone pusę krašto gyventojų. Nemaža jų dalis, ypač pirmaisiais metais po krašto prijungimo prie Lietuvos, dėl įvairių priežasčių stiprėjančioje didlietuvių ir vokiečių priešpriešoje neskubėjo palaikyti nė vienos pusės. Mažlietuviai faktiškai buvo didžiausiu Lietuvos valstybės rezervu ir resursu krašte. Tačiau jų viltys sulaukti Kauno dėmesio ir paramos įtvirtinant jų vaidmenį krašto administracijoje ir ekonominiame gyvenime palaipsniui blėso. O kartu blėso ir Lietuvos palaikymas.

Mano manymu, didelės dalies mažlietuvių situacija jau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje gali būti sulyginama nebent su įvaikio padėtimi, kuris, nuo pat gimimo atskirtas nuo šeimos ir ilgus metus gyvenęs su įtėviais vokiečiais, grįžo į šeimą, Lietuvą, tačiau joje deramai neįvertintas ir net atstumtas, buvo priverstas vėl ieškoti įtėvių peties, prie kurio galėtų prisiglausti. Lietuvos nesugebėjimas patraukti į savo pusę šio rezervo bei resurso, nepajėgumas visais įmanomais ir neįmanomais būdais pririšti prie savęs šio elemento laikytinas didžiausia Lietuvos politikos Klaipėdos krašte nesėkme.

Kokioms asmenybėms knygoje skiriama daugiausiai dėmesio? Kokios Klaipėdos personos tampa Jūsų herojais?

Skaitytojas knygoje ras labai daug politinių portretų arba jų eskizų. Tačiau daugiausiai dėmesio skiriu 1929-1934 m. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui. Labai įdomi ir ne mažiau kontroversiška asmenybė. D. Zaunius, vienintelis Mažosios Lietuvos sūnus, tapęs Lietuvos Vyriausybės nariu, ministru. Jei neklystu, joks mažlietuvis nei tada, nei dabar į tokias aukštumas nebuvo iškilęs.

Didžiausias dėmesys knygoje skiriamas ministro D. Zauniaus pastangoms reformuoti Diplomatinę tarnybą, paverčiant ją darniai funkcionuojančiu ir sistemingai profesionaliais pagrindais dirbančiu mechanizmu. Išsamiai ir visapusiškai aptariama jo asmenybė ir veikla, lyginamajame kontekste pristatomi jo, kaip ministro, pranašumai bei trūkumai. Rašant apie D. Zauniaus vadovavimo Diplomatinei tarnybai metodus bei stilių, bandau paneigti kai kuriuos Lietuvos autorių darbuose nusistovėjusius stereotipus, tačiau nevengiu aptarti ir kai kurių kontroversinių momentų.

Išskyriau du, mano nuomone, D. Zauniaus vadovavimą išskiriančius momentus: pažangų tiems laikams jo požiūrį į moters vietą Diplomatinėje tarnyboje (skyrius, skirtas Magdalenai Avietėnaitei) bei jo sprendimą panaikinti A. Voldemaro sprendimą dėl žydų tautybės Lietuvos diplomato Henriko Rabinavičiaus atleidimo iš tarnybos. Negalėjau nepaminėti ir pirmojo moderniosios Lietuvos diplomato Juozo Gabrio-Paršaičio asmens ir veiklos, asmens, kuris netapęs užsienio reikalų ministru vėliau nemažai prisidėjo apsunkindamas gyvenimą ministrui D. Zauniui.

Kitas herojus - Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys. Galime įvairiai vertinti jo veiklą, tačiau tuo metu tai buvo viena ryškiausių ir stipriausių asmenybių Lietuvoje. Pasakyti, kad jo ir D. Zauniaus požiūriai į Klaipėdos reikalus skyrėsi, reiškia beveik nieko nepasakyti. Jie kovojo, tyliai ir gana nuožmiai. Ir netrukus abu buvo priversti palikti savo postus.

Knygoje skaitytojas ras ir kitų to meto Lietuvos diplomatų ir politikų portretų.

Labai tikėjausi, kad Klaipėdoje atsiras Dovo Zauniaus vardu pavadinta gatvė, deja, iki šiol jos neturime. Manau, mes, didlietuviai, turėtume rodyti daugiau pastangų įamžinant iškilių mažlietuvių atminimą, vertinti jų indėlį.

Rašydamas pirmąjį tomą užtrukote 12 metų, antrąjį - dar 6. Kada laukti naujų Jūsų darbų?

Šešeri metai žmogaus gyvenime nėra trumpas laikotarpis. Apie tai sprendžiu žiūrėdamas, kaip auga mano sūnus Bartas. Kita vertus, šešeri metai - tai šešerios atostogos, ir, berods, 132 savaitgaliai. Knygos rašymas - tai ne tik darbas su tekstu. Siekiant autentiškumo tenka nemažai padirbėti ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos, Berlyno bei Londono archyvuose. Beje, sužinojęs, kad dirbu prie knygos, skirtos Klaipėdai, Eugenijus Gentvilas, kaip fondo "Atvira visuomenė ir jos draugai" vadovas, pasiūlė man finansinę paramą padirbėti Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos archyve. Esu jam už tai nepaprastai dėkingas. Ten matyti unikalūs dokumentai leido objektyviau pažvelgti į įvairius Klaipėdos problemos aspektus. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Vokietijos archyvų svarbą.

Tačiau pagrindinė priežastis, neleidusi man ilgiau laikyti rankraščio darbo stalo stalčiuje, tai įsipareigojimai Lietuvos mokslo tarybai ir Lietuvos istorijos institutui. Niekas gi nenori būti linksniuojamas kaip nesilaikantis prisiimtų įsipareigojimų. Į tuos dalykus žiūriu labai rimtai.

Kol dirbu Kanadoje, jokių naujų darbų ar įsipareigojimų, išskyrus vieną, ir patį svarbiausią - pažadą šeimai, jog artimiausias kelerias atostogas vėl praleisime visi kartu "be jokių kompiuterių ir papildomos literatūros", neturiu. Žinoma, norėčiau užbaigti pradėtą darbą, tačiau tam dar reikėtų nemažai pastangų ir laiko. Dabar situacija tokia kaip su tuo lagaminu be rankenos - ir nešti sunku, ir mesti gaila...

Kodėl knyga nepasirodys Klaipėdos knygynuose? Kaip tai vertinate? Juk skyrėte didelį dėmesį būtent Klaipėdai.

Nematau nieko asmeniško. Visas knygos tiražas priklauso Lietuvos istorijos institutui, kuris ir užsiima knygos platinimu. Deja, Klaipėdos atveju kyla problemų, tačiau dėl jų kaltos Lietuvoje galiojančios knygynų sistemos nepatrauklios ir ekonomiškai leidėjams nenaudingos knygų pardavimo sąlygos.

Kiek man žinoma, šiuo metu instituto vadovybė ieško išėjimo į Klaipėdos rinką, tikėkimės, ras. Tačiau šią knygą bus galima nusipirkti ir internetu. Todėl drįstu tikėtis, kad visi, kuriuos domina "Lietuvos diplomatijos istorijos" antrasis tomas, ras būdų jį įsigyti. Beje, knygos pristatymas Klaipėdoje tikrai bus, tik gal kiek vėliau, kai grįšiu atostogų. Kai dalyviai yra susipažinę su knyga, pristatymui nuo to tik geriau, diskusijos būna gyvesnės...

 

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder