"Molis man žiemą ir vasarą brolis", - juokauja juodkrantiškis keramikas Robertas Simaitis, kurio rankomis nužiesti paprasti, o sykiu ir įstabūs ąsočiai eksponuojami Klaipėdos dailės parodų rūmuose, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus parodoje "Gyvosios tradicijos.
Ar pasaulyje be garsų tyla kaip nors kitaip skalauja smegenis ir gludina mintis, supa idėjų lopšį? O gal kūryba ir yra žmogaus balsas, kupinas esaties švytėjimo ir savo vertės suvokimo, pasitikėjimo, laisvės būti tokiam, koks esi?
Apie tai galvojau stebėdama, kaip Liucija ir Robertas Simaičiai su sūnumis Karoliu ir Faustu šnekasi gestų kalba. Visi keturi jie susikalba ir nevaržoma, gaivališka kūrybos kalba.
Vien iš meno šeima neišgyventų, todėl siuvimo verslo paslaugų mokyklą baigusi ponia Liucija, iš pašaukimo tapytoja ir floristė, siuva ir dirba spaustuvėje, o Robertas turi darbą Neringos nacionaliniame parke.
Sudaužyta vaza
Robertas gimė Juodkrantėje, jo tėvas buvo eigulys ir muzikantas, grojo armonika. Nebylus berniukas gėrė į save nuostabios gamtos gyvybės syvus, piešė vėjy palinkusią nendrę. Sykį tėtis į namus parsinešė našlaičiu likusį stirniuką, kuris liuoksėdavo paskui Robertą kaip šuniukas arba laiptais bildėdavo į vaiko palėpę.
Tuomet berniukas dar nežinojo, kad prisijaukins molį. Kartą antrokai per pertrauką išdykaudami į druzgus sudaužė vazą, stovėjusią ant mokytojos stalo. Radę kieme molio, Robertas su draugu sulipdė vazą, kaip mokėjo. Pedagogei metamorfozė neužkliuvo.
Vėliau Robertas mokėsi Telšių ir Vilniaus kurčiųjų mokyklose. Su keramika jo keliai susikirto, įstojus į profesinę technikos mokyklą Kaune mokytis keramiko-žiedėjo specialybės. Dvidešimtmetis dar abejojo, ar nevertėtų mokytis pynimo. Tačiau neprašovė: kai dirbo Kauno "Jiesios" dailiosios keramikos gamykloje, o vėliau - Vilniaus dailės kombinate, buvo nepamainomas žiedėjas. Darė didelės apimties darbus pagal prancūzų keramikų katalogus, didžiules lempas... O tada atsitiko tai, kas pakeitė Roberto gyvenimą.
Kai abu jo tėvai žuvo autoavarijoje, Robertas su žmona Liucija sugrįžo į tuščius savo vaikystės namus. Žvelgdamas pro langą į veidrodines marias, žiedė daiktus, kuriuos išpaišydavo pajūrio augalų, žuvų motyvais, ir pamažu tie darbeliai iškeliavo į pasaulį - tarptautines parodas Danijoje, Italijoje, Vokietijoje... Neseniai R. Simaičio ir kitų kurčiųjų rankų darbo paroda buvo surengta Seimo rūmuose. Šiuo metu laukia kelionės į tarptautinį liaudies kūrybos festivalį Prancūzijoje.
"Darbai yra tarsi patvirtinimas, kad aš esu, pasižymintis tokiu temperamentu, tokiais jausmais, troškimais, mintimis, su viskuo, kas manyje slypi ir telpa.
Mano stilius labai paprastas, natūralus ir nuoširdus, bet žmonėms jis patinka. Jis - universalus, aprėpiantis lauką, dangų ir vandenį. Bet aš nemėgstu parduoti savo darbų", - prisipažino menininkas, šį mėnesį gavęs "Aukso vainiką" - geriausio metų meistro apdovanojimą, įsteigtą Lietuvos liaudies kultūros centro.
Kai pasaulis netelpa akyse
Į tėčio dirbtuves nuolat atlekia mažasis smalsusis Faustas, išžiedžia keletą indelių ir nestygsta, neria laukan. Pirmagimis Karolis čia užtrunka ilgėliau, tačiau jo stichija - grafika.
Karolis labai atkaklus. Į mokyklos suolą sėdo, sukakus penkeriems metams. Kai buvo septynerių, kažkas išsiuntė berniuko piešinį Vokietijos farmacininkų asociacijos konkursui. Kūrinys pateko į asociacijos išleistą kalendorių.
Karoliui gerai sekėsi lietuvių kalbos ir matematikos mokslai, tačiau meno magija jį atvedė į Adomo Brako dailės mokyklos suolą. Pirmuosius kelerius metus mokėsi su girdinčiaisiais, o kai pedagogai pripažino, kad jaunuolis yra neeilinio talento, pakvietė jam vertėją.
Šiemet Karolis baigia Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų internatinę mokyklą. A. Brako dailės mokykloje jis ginsis diplominį darbą "Mano pasaulis". Jame tilpo lietuvių mitologija, kraštovaizdžio motyvai ir jaunatviškos vizijos.
Karolio tėvai didžiuojasi sūnaus pasiekimais - jis dalyvavo ne viename tarptautiniame meno konkurse ir parodoje. "Karolio dėstytoja Regina Taurinskienė sakė, kad jis visada dosnus minčių, o jo vidinis pasaulis - didingas", - pasakojo mama.
Karolis pats man papasakojo apie tai, kaip Elblongo (Lenkija) tarptautiniam vaikų ir jaunimo kūrybos konkursui kūrė darbų ciklą "Mes nuo jūros". Iškovoti I vietos diplomą nebuvo sunku nei netikėta, nes praėjusią vasarą su klasės drauge N. Šamakova jis dalyvavo Lietuvos jūrų muziejuje vyksiame aplinkosauginiame konkurse.
Paruošė projektą "Undinėlės nuotykiai Baltijos jūroje". Jame su skausmu kalbėjo apie tai, kas skauda, kas kelia rūpestį: minomis nusėtas jūros dugnas, naftos dėmės, "spalvinančios" jos bangas, negyvos žuvys ir šiukšlynai kopose.
Karolio grafikos darbuose atrandi suaugusio žmogaus įžvalgų, metaforų, erdvės pojūtį, ekspresyvų judesį ir beribę fantaziją. Vis gi smalsu, kodėl jo mėgstamas žanras nėra tapyba?
"Tiesa, kad smagu taškytis spalvomis. Bet man lengviau reikšti savo mintis grafika, linijomis, man patinka tie smulkūs darbai", - atsakė Karolis.
Jam patinka ir tai, kad kritikai "prikiša", jog piešdamas, tarkime, Klaipėdos miestą, jis vaizduoja tik jam vienam regimus bokštus, buvusius ar būsimus miesto fragmentus. "Nieko negaliu padaryti, kai manyje netelpa vaizduotės padarai ir fantazija", - šypsojosi Karolis.
Manau, jis įkūnys savo svajonę studijuoti Vilniaus dailės akademijoje. O kol kas rengs parodas Juodkrantėje, drauge su mama, tėčiu ir broliu.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą