Įpūtęs Lietuvos kalvystės žaizdrą

Iš arčiau

Visai šalia Klaipėdos, Klemiškės kaime, gyvenantis kalvis Linas Leščiauskas šiuo metu ruošia spaudai unikalią knygą apie mūsų krašto kalvius. 2005 metais šis amato entuziastas suvienijo bendraminčius, įkūręs Lietuvos kalvių asociaciją.

"Tikimės prikelti senosios lietuvių kalvių gildijos šlovę ir savo darbais papildyti tautos kultūros paveldą ir garsinti Lietuvą pasaulyje", - sakė ir pirmojo tarptautinio kalvių simpoziumo Klaipėdoje iniciatorius.

Jūsų kalvės duryse - prosenelio ir senelio nukaldinti vyriai ir skląstis. Vadinasi, "kalta aplinka", kad tapote kalviu? Dabar ir jūsų paties sūnus, aštuonmetis Vilius, nesitraukia nuo žaizdro, tad galima kalbėti apie Leščiauskų kalvių dinastiją...

Esu užaugęs Luokėje, ir visą vaikystę praleidau senelio kalvėje, kuri buvo per 50 metrų nuo namų. Miestelyje yra likę senelio darbų, ypač bažnyčioje - visokių apkaustų, grotų. Metalo pramonės kaip ir nebuvo, tad kalvio profesija buvo labai populiari. O aš bėgiojau tarp geležių ir dariau geležinius žaislus, vėliau - tai, kas reikalinga ūkiui. Anuomet viską reikėjo pasidaryt savo rankomis. Buvau priėdęs velnių, tad bandžiau pasidaryti ir peilį, ir šautuvą. O dabar mano sūnaus vaikystė labai panašėja į manąją: ir kalvė nuo sodybos per 50 metrų, ir jis veržiasi prie žaizdro, kala geležį.

Priimant sprendimą studijuoti aukštesniojoje Telšių taikomosios dailės mokykloje įtaką padarė tėvai, nes jie pažinojo mane kaip nuluptą, jautė, į ką esu linkęs. Tai buvo ne studentavimas, o tikros studijos: vakariniai piešimai, kompozicija, dailės istorija ir praktiniai užsiėmimai. Buvau taip stipriai tuo užsidegęs, jog du kursus baigiau per vienerius metus. Norėjosi dar daugiau žinių ir dvasios peno, tad studijavau Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, pas puikius dėstytojus Kasputį, Petrulį...

"Nors laikmetis palengvino mūsų darbą elektra ir pneumatiniais kūjais, naujosiomis technologijomis, jis vis tiek reikalauja daug jėgų ir pasišventimo", - sakė Žemaitijos Hefaistas Linas Leščiauskas

Pro kiaurą stogą žvaigždes skaičiuodavau. Kalvės man reikėjo išgyvenimui, bet anuomet jau dalyvaudavau tarptautiniuose simpoziumuose. Užvedė kitų šalių meistrų bendravimas, išlikusios tradicijos, apie amatą leidžiamos knygos ir žurnalai. Po truputį augo baltas pavydas, kad vokiečiai, lenkai, čekai turi savo organizacijas, vieningai dirba - ne vien dėl pragyvenimo ir materialių dalykų. Atsirado entuziazmo ir idėjų parodyti iniciatyvą savam krašte, ir sukviečiau kelias dešimtis kolegų į pirmąjį Lietuvos kalvių suvažiavimą Klemiškėje.

Jo devizas buvo: "Lietuvos kalviai, kvėpuokite laisvai". Jūs jau kvėpavote, dovanai sukūrėte Meno vartus.

Architektų ir dailininkų sąjunga paskelbė projektą konkursą "Meno vartai", ir man teko garbė jame dalyvauti. Ir dabartiniame Kultūrų komunikacijų centre tie vartai stūgso. Ta idėja buvo šimtaprocentinės kūrybinės laisvės įkūnijimas. Vėliau Klaipėdoje padariau naujus vartus Kristaus Karaliaus Bažnyčiai, "Dainuojantį medį" Frydricho pasažui.

O tuomet su prancūzų kompanija "Metalo čempionai" išvykote į Jungtines Amerikos Valstijas...

Tai senelio "onoro" bacila davė tokį stimulą: Smetonos laikais jis išvyko į Ameriką, kur dvejus metus dirbo kalvėje, o grįžęs pasistatė kalvę ir namus, kol sovietai visko neatėmė. Ir man visą laiką buvo įdomu klausytis jo pasakojimų, kaip jis ten triūsė, valgė gyvas cypiančias austres. Man tai dvelkė Pažadėtosios žemės mistika.

Pasitaikė, kad viena kalvystės kompanija, LMC, ieškojo meistrų Niujorke. Sudėtingus, monumentalius darbus su kolegomis kaldinome rankomis, ir persisunkiau giliomis Europos kalvystės tradicijomis, sužinojau daugybę amato paslapčių. Kai tris tonas sveriantys 6 metrų aukščio, 3 metrų pločio gaminiai padaromi iš bronzos be jokio suvirinimo, kniedijama smulkiausiais varžteliais - tai kalvystės juvelyrika. Viena yra simpoziumuose pamatyti kitų šalių kalvių darbus, kita, kai pats perimi įžymiausių meistrų patirtį.

Grįžote į gimtinę spirginamas kūrybinių idėjų... Kai kurie jūsų darbai primena Leonardo da Vinčio inžinerinius brėžinius.

Sunku nusakyti naujausių pasaulio kalvystės technologijų niuansus. Tačiau siekiu nukaldinti kuo daugiau tikros meistrystės kūrinių, remdamasis archaiškos kalvystės tradicijomis. Įgijęs įgūdžių ir išlaisvinęs vaizduotę, iš metalo gali padaryti viską: perkelti į jį stichijų dvelksmą, jūros bangavimą, smilgų šokį ir smėlio slinktį. Kai turi įgūdžių, nebesikankini, džiūgauji kurdamas, ir, kvėpuodamas metalo smalkėmis 45 laipsnių karštyje, imi didžiuotis šiuo vulkanišku amatu.

Ką jau nuveikė jūsų įkurtoji kalvių sąjunga?

Tautiečiai meistrai vyksta į tarptautinius simpoziumus, paliekame svečiose šalyse savo skulptūrinių kompozicijų, apie mus sužinojo pasaulis. Lankėsi Vokietijoje leidžiamo pasaulinės kalvystės žurnalo "Hefaistas" redaktorius, jis čia viską fotografavo, rinko medžiagą straipsniams apie mūsų metalo virtuozus. Išsiskiriame stiliumi, kryždirbyste, saulutėmis, ir savo papročiais esame ne mažiau egzotiški kaip kokie japonai. Na, o kalvių "Eurovizijoje" kasmet gal ir nelaimėtume aukščiausios vietos, bet tikrai kokį kartą galėtume sužibėti kaip su daina "We are the winners", - juokiasi.

Šią vasarą Klaipėdos Pilies muziejaus teritorijoje vyko pirmasis Lietuvos kalvių sąjungos organizuotas tarptautinis simpoziumas "Keturi vėjai". Kas toliau?

Kitąmet gegužės 30-ą vėl planuojame surengti tokį simpoziumą, nes apie pernykštį pasklido geras gandas. Meninė kompozicija, kurią sukūrė visi "Keturių vėjų" dalyviai, turėtų atsidurti Kruizinių laivų terminale. Kol kas, kad vandalai jos nenusiaubtų, kūrinys saugomas pas mane.

Koks jūsų beprotiškiausias kūrybos planas papuošti miesto erdvę?

Beprotiškiausias dar nėra gimęs, bet norėtųsi drauge su kolegomis padaryti ką nors monumentalaus. Taip, kažką panašaus kaip Laisvės skulptūra, kaip Laiminantis Kristus prie Baltijos. Jeigu mūsų visų entuziazmas neišblės, tai kasmet rengsime tarptautinius kalvių simpoziumus ir kaskart sukursime miestui po kompoziciją. Gal atsirastų ir jų alėja... Su visa pagarba Kalvystės muziejaus įkūrėjui Dionyzui Varkaliui norėtųsi jame matyti ne tik eksponatus, bet ir veikiančią kalvę.

Ivona ŽIEMYTĖ