Italijoje gali jaustis atradėju

Italijoje gali jaustis atradėju

Dvi rug­sė­jo sa­vai­tes šiau­lie­tis me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis pra­lei­do Ita­li­jos pie­tuo­se – Apu­li­jos, Ba­zi­li­ka­tos ir Ka­lab­ri­jos re­gio­nuo­se. Šie­met dar pla­nuo­ja ap­lan­ky­ti ir Emi­li­jos-Ro­ma­ni­jos re­gio­ną. Kar­tą ar du per me­tus į Ita­li­ją­ jis ke­liau­ja dau­giau nei de­šimt­me­tį. At­si­sa­kęs tu­ris­tų pa­mėg­tų vie­tų, marš­ru­tus su­da­ro pa­ts.

Dva­si­nės ke­lio­nės

Ko­dėl vis trau­kia grįž­ti į Ita­li­ją?

Pa­ry­žius, Lon­do­nas, Vie­na – vi­si šie tu­ris­to žvilgs­nio ver­ti mies­tai daž­nai tė­ra tik ita­liš­ko re­ne­san­so ar ba­ro­ko at­spin­dys. Jei mes­tum ak­me­nė­lį į van­de­nį, jie pri­lyg­tų to­li­miems van­dens rai­bu­lia­vi­mams, ly­gi­nant su Flo­ren­ci­ja, Ro­ma, Ve­ne­ci­ja. No­riu gi­lin­tis į kul­tū­ros, me­no, ar­chi­tek­tū­ros iš­ta­kas. Tai, ma­tyt, su­si­ję su ma­no, kaip me­no­ty­ri­nin­ko, pro­fe­si­ja.

Grįž­ti į Ita­li­ją ma­ne vi­lio­ja ir žmo­nių tem­pe­ra­men­tas, kli­ma­tas. Ten ne­si­jau­čiu tu­ris­tu, tam­pu at­ra­dė­ju. Kiek­vie­na­me žings­ny­je ran­du kaž­ką, kas ste­bi­na, įkve­pia, ža­di­na vaiz­duo­tę ir su­tei­kia vil­tį, kad to­liau bus dar įdo­miau. Man tai – ne­si­bai­gian­tis pro­ce­sas.

 Jū­sų da­ro­mos fo­tog­ra­fi­jos ski­ria­si nuo tra­di­ci­nio ke­liau­to­jo.

 Ita­li­ja – la­bai fo­to­ge­niš­kas kraš­tas, ku­pi­nas praei­ties, kul­tū­ros ženk­lų, kont­ras­tų. No­ri ar ne­no­ri, pra­de­di tai fik­suo­ti. Prieš ke­lis me­tus ke­liau­da­mas de­monst­ra­ty­viai ig­no­ra­vau fo­toa­pa­ra­tą ir jo ne­si­vež­da­vau. Fo­tog­ra­fuo­ti tai, ką fo­tog­ra­fuo­ja kiek­vie­nas ke­liau­to­jas, at­ro­dė ba­na­lu.

Ta­čiau vė­liau pa­no­rau ras­ti sa­vo po­žiū­rį. Pa­mė­gin­ti ob­jek­tus, vaiz­dus nu­fo­tog­ra­fuo­ti to­kiu kam­pu, at­stu­mu, to­kia­me ap­švie­ti­me, ku­rie per­teik­tų ir ma­ne kaip as­me­nį. Ma­ne tai int­ri­guo­ja, man tai įdo­mu. Kiek­vie­na iš­vy­ka ta­po iš­šū­kiu.

Man nė­ra svar­bu, kad bū­tų at­pa­žįs­ta­mas už­fik­suo­tas ob­jek­tas ar vaiz­das. Svar­biau – jo įtai­ga, emo­ci­ja, ener­gi­ja.

Ne iš vie­nos ke­lio­nės par­si­ve­žiau me­džia­gos tarp­tau­ti­nių kon­fe­ren­ci­jų pra­ne­ši­mams.

Tai­gi ke­liau­da­mas ne tik il­si­tės, bet ir dir­ba­te?

Ma­no ke­lio­nės nė­ra poil­si­nės. Jo­se at­ran­du tai, ką ga­li ras­ti tik ge­rai joms pa­si­ruo­šęs žmo­gus. Man svar­bu ke­liau­jant iš­plės­ti sa­vo aki­ra­tį, pa­gi­lin­ti ži­nias, emo­ciš­kai iš­gy­ven­ti kiek­vie­ną anks­čiau ap­gal­vo­tą, li­te­ra­tū­ro­je per­skai­ty­tą de­ta­lę.

Ap­lan­ky­ti mies­tai tam­pa nau­jais pa­žįs­ta­mais


Ku­rią vie­tą Ita­li­jo­je ap­lan­kė­te pir­mą kar­tą?

Tai bu­vo pa­žin­ti­nė tu­ris­ti­nė ke­lio­nė per vi­są Ita­li­ją. Ji man pa­si­ro­dė bai­si: bu­vo per karš­ta, lan­ky­ti­nų ob­jek­tų – per daug, ke­lio­nės pa­bai­go­je gal­vo­je bu­vo vi­siš­kas la­bi­rin­tas. La­biau­siai no­rė­jo­si ra­my­bės. To­dėl vė­liau ra­miai pra­dė­jau šią ke­lio­nę iš nau­jo nuo kiek­vie­nos aikš­tės, rū­sio, pa­veiks­lo.

 Kaip da­bar su­da­ro­te ke­lio­nės marš­ru­tus?

 Jo­kių gru­pių, gi­dų, tik in­di­vi­dua­lūs marš­ru­tai. Va­žiuo­ju tik ten, kur ma­ne aist­rin­gai trau­kia. Tvir­tas mo­ty­vas, no­ras pa­de­da įveik­ti vi­sas kliū­tis, įskai­tant fi­nan­si­nes. Tuo­met ir at­sa­ką gau­ni di­des­nį.

Vi­sais skry­džiais, ke­lio­nė­mis trau­ki­niais, au­to­bu­sais taip pat rū­pi­nuo­si pa­ts. Ir ne­svar­bu, ke­liau­čiau į Ita­li­ją ar Ma­ro­ką. Man rei­kia be­tar­piš­ko su­si­dū­ri­mo su vie­ti­ne kul­tū­ra, tra­di­ci­jo­mis, žmo­nė­mis.

Ita­li­ją ži­no­jau, kaip pa­sau­li­nę kul­tū­ros sos­ti­nę. Ta­čiau yra ir lau­ki­nė, ne­pri­jau­kin­ta Ita­li­ja, ku­rio­je ne­bu­vo nei re­ne­san­so, nei ba­ro­ko. Man bu­vo vi­suo­met įdo­mu at­ras­ti tą kraš­tą. To­dėl pa­sta­rą­jį kar­tą lan­kiau­si jos pie­tuo­se.

 Kaip pa­si­ren­ka­te lan­ky­ti­nus ob­jek­tus?

Kiek sa­ve pri­si­me­nu, me­no, kul­tū­ros pa­sau­lio da­ly­kais do­miuo­si nuo­lat. To­dėl man tai nė­ra sun­ku: ži­nau, kur ko­kie svar­biau­si kū­ri­niai yra.

Ta­čiau in­ter­ne­te taip pat mie­lai skai­tau ir ke­liau­jan­čių žmo­nių die­no­raš­čius, ku­riuo­se jie da­li­ja­si ke­lio­nių pa­tir­ti­mi. Ke­liau­da­mas net į Ma­ra­ke­šą ži­no­jau, kur ko­kio­je aikš­tė­je pa­si­su­kęs už ko­kio kam­po ką įdo­maus ra­siu.

Pa­si­rin­kęs re­gio­ną, ži­nau, kad ma­no ke­lio­nės lai­kas ir fi­nan­sai – ri­bo­ti, to­dėl ap­lan­kau tik svar­biau­sius ir kuo įvai­res­nius ob­jek­tus – kal­nuo­se, prie jū­ros, skir­tin­gos ar­chi­tek­tū­ros, tra­di­ci­jų.

Ar ke­liau­da­mas griež­tai lai­ko­tės pla­no?

Pa­si­ren­ku taš­ką, į ku­rį tu­riu nu­skris­ti, ir taš­ką, iš ku­rio iš­skri­siu. Ge­riau, kad tai bū­tų skir­tin­gi taš­kai, nes tik per­va­žia­vęs bet ku­rią ša­lį ar bent jos da­lį, ga­li su­si­da­ry­ti iš­sa­mes­nį vaiz­dą. Tuo griež­tas ma­no ke­lio­nės pla­na­vi­mas bai­gia­si.

Kiek­vie­nas nau­jas mies­tas man – lyg su­si­ti­ki­mas su nau­ju žmo­gu­mi. Man svar­bu pa­tir­ti mies­to fi­zio­no­mi­ką. Bū­ti­nai mies­te ap­si­sto­ju bent die­ną, kad per­pras­čiau, kuo jis kvė­puo­ja ry­te, die­ną, va­ka­re, nak­tį. Tuo­met tuos mies­te­lius pui­kiai įsi­me­nu, kaip nau­jus, tam tik­ro tem­pe­ra­men­to pa­žįs­ta­mus.

Pa­sik­liau­ja in­tui­ci­ja

Kur nak­vo­ja­te?

Ne­beuž­sa­kau pir­mai nak­čiai sve­tur net vieš­bu­čio. Po tiek ke­lio­nių me­tų jau pa­si­ti­kiu sa­vo nuo­jau­ta, ži­nau, kad ra­siu sau ge­riau­sią va­rian­tą. Jo­kie tri­ma­čiai že­mė­la­piai ne­per­tei­kia vie­tos kva­pų, gar­sų. Ta­čiau pra­de­dan­tiems ke­liau­to­jams ne­pa­tar­čiau taip ri­zi­kuo­ti.

Nors sten­giuo­si mak­si­ma­liai iš­nau­do­ti ke­lio­nės lai­ką, ke­liau­da­mas ne­sku­bu. Sma­gi emo­ci­ja – leis­ti sau pa­bū­ti il­giau ten, kur ge­ra.

To­kios ke­lio­nės bu­vo po Sar­di­ni­ją, Si­ci­li­ją, ki­tus Ita­li­jos re­gio­nus.

Kuo ke­lia­vo­te?

Gra­fi­čių nu­purkš­tais vie­ti­niais trau­ki­niais, mik­roau­to­bu­sais, ku­rių su­sto­ji­muo­se tek­da­vo ir už­strig­ti. Ar ne­bu­vo bai­su? Iš­mo­kau pa­si­ti­kė­ti vie­ti­niais žmo­nė­mis. Jei pas juos ei­ni at­vi­ras – iš jų gau­si tik ge­ras emo­ci­jas ir vi­sa­pu­siš­ką pa­gal­bą.

Ka­lab­ri­jos, Ba­zi­li­ka­tos re­gio­nai – skur­dūs, juo­se kles­ti ma­fi­ja, nu­si­kals­ta­mu­mas – la­bai di­de­lis. Už­su­kęs į vie­ną ba­rą iš bar­me­nės iš­gir­dau per­spė­ji­mą, kad per pa­sta­ruo­sius me­tus šis bu­vo api­plėš­tas 12 kar­tų. Ta­čiau neap­si­su­kau ir nei­šė­jau.

 Kaip sve­tur pa­si­ren­ka­te vieš­bu­čius, ka­vi­nes, ba­rus?

Daž­nai ren­kuo­si nak­vy­nę su pus­ry­čiais. Ap­sis­to­ju pas žmo­nes bu­tuo­se, šei­mos vieš­bu­tė­liuo­se. Są­mo­nin­gai ven­giu eu­ros­tan­dar­to vieš­bu­čių, jie man – neį­do­mūs.

Jau daug me­tų sve­tur ra­gau­ju tik to kraš­to gė­ri­mų ir pa­tie­ka­lų. Tai ne tik su­stip­ri­na ke­lio­nės įspū­dį, bet ir už­tik­ri­na, kad gau­siu pa­tie­ka­lų iš švie­žių pro­duk­tų. Jei esu prie jū­ros, val­gau jū­ros gė­ry­bių. Pa­vyz­džiui, Tro­pė­jos mies­te­lis (Ka­lab­ri­jos re­gio­ne) gar­sė­ja rau­do­nų­jų svo­gū­nų pa­tie­ka­lais, tad rin­kau­si juos.

Sten­giuo­si už­suk­ti į šei­mos ka­vi­nu­kes. In­tui­ty­viai ven­giu cent­ri­nių mies­tų gat­vių ka­vi­nių, mie­liau ieš­kau užei­gė­lių, ku­rio­se sė­di dau­giau vie­ti­nių žmo­nių, šei­mų.

Taip ga­li ras­ti neį­ti­kė­ti­nų vie­tų to­je pa­čio­je Ve­ne­ci­jo­je, ku­rios cent­ri­nių gat­vių ka­vi­nė­se pi­cos ma­no sko­niui – vi­siš­kai ne­val­go­mos. Ku­li­na­ri­jai ski­riu di­de­lį dė­me­sį, tai – tos ša­lies kul­tū­ra, tra­di­ci­jos. Be to, pa­ts tu­riu ne tik me­no­ty­ri­nin­ko, bet ir vi­rė­jo dip­lo­mą.

 Ar pra­ver­čia vie­ti­nių pa­gal­ba?

 


Ži­no­ma. Ne kar­tą te­ko lan­ky­tis Ber­ga­me (mies­te šiau­rės Ita­li­jo­je), kur ži­nau užei­gė­lę, ku­rio­je gau­siu ge­riau­sią kar­bo­na­rą (spa­ge­čių pa­tie­ka­lą). Tą užei­gė­lę man pri­ro­dė vie­ti­nis gy­ven­to­jas, ku­rio na­muo­se bu­vau ap­si­sto­jęs. Tie­siog pa­klau­siau, kur jis ska­niai ir ne­bran­giai pa­val­go ša­lia na­mų.

„Ku­li­na­ri­jai ski­riu di­de­lį dė­me­sį tai – tos ša­lies kul­tū­ra, tra­di­ci­jos. Be to, tu­riu ir vi­rė­jo dip­lo­mą.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder