Dvi rugsėjo savaites šiaulietis menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis praleido Italijos pietuose – Apulijos, Bazilikatos ir Kalabrijos regionuose. Šiemet dar planuoja aplankyti ir Emilijos-Romanijos regioną. Kartą ar du per metus į Italiją jis keliauja daugiau nei dešimtmetį. Atsisakęs turistų pamėgtų vietų, maršrutus sudaro pats.
Dvasinės kelionės
Kodėl vis traukia grįžti į Italiją?
Paryžius, Londonas, Viena – visi šie turisto žvilgsnio verti miestai dažnai tėra tik itališko renesanso ar baroko atspindys. Jei mestum akmenėlį į vandenį, jie prilygtų tolimiems vandens raibuliavimams, lyginant su Florencija, Roma, Venecija. Noriu gilintis į kultūros, meno, architektūros ištakas. Tai, matyt, susiję su mano, kaip menotyrininko, profesija.
Grįžti į Italiją mane vilioja ir žmonių temperamentas, klimatas. Ten nesijaučiu turistu, tampu atradėju. Kiekviename žingsnyje randu kažką, kas stebina, įkvepia, žadina vaizduotę ir suteikia viltį, kad toliau bus dar įdomiau. Man tai – nesibaigiantis procesas.
Jūsų daromos fotografijos skiriasi nuo tradicinio keliautojo.
Italija – labai fotogeniškas kraštas, kupinas praeities, kultūros ženklų, kontrastų. Nori ar nenori, pradedi tai fiksuoti. Prieš kelis metus keliaudamas demonstratyviai ignoravau fotoaparatą ir jo nesiveždavau. Fotografuoti tai, ką fotografuoja kiekvienas keliautojas, atrodė banalu.
Tačiau vėliau panorau rasti savo požiūrį. Pamėginti objektus, vaizdus nufotografuoti tokiu kampu, atstumu, tokiame apšvietime, kurie perteiktų ir mane kaip asmenį. Mane tai intriguoja, man tai įdomu. Kiekviena išvyka tapo iššūkiu.
Man nėra svarbu, kad būtų atpažįstamas užfiksuotas objektas ar vaizdas. Svarbiau – jo įtaiga, emocija, energija.
Ne iš vienos kelionės parsivežiau medžiagos tarptautinių konferencijų pranešimams.
Taigi keliaudamas ne tik ilsitės, bet ir dirbate?
Mano kelionės nėra poilsinės. Jose atrandu tai, ką gali rasti tik gerai joms pasiruošęs žmogus. Man svarbu keliaujant išplėsti savo akiratį, pagilinti žinias, emociškai išgyventi kiekvieną anksčiau apgalvotą, literatūroje perskaitytą detalę.
Aplankyti miestai tampa naujais pažįstamais
Kurią vietą Italijoje aplankėte pirmą kartą?
Tai buvo pažintinė turistinė kelionė per visą Italiją. Ji man pasirodė baisi: buvo per karšta, lankytinų objektų – per daug, kelionės pabaigoje galvoje buvo visiškas labirintas. Labiausiai norėjosi ramybės. Todėl vėliau ramiai pradėjau šią kelionę iš naujo nuo kiekvienos aikštės, rūsio, paveikslo.
Kaip dabar sudarote kelionės maršrutus?
Jokių grupių, gidų, tik individualūs maršrutai. Važiuoju tik ten, kur mane aistringai traukia. Tvirtas motyvas, noras padeda įveikti visas kliūtis, įskaitant finansines. Tuomet ir atsaką gauni didesnį.
Visais skrydžiais, kelionėmis traukiniais, autobusais taip pat rūpinuosi pats. Ir nesvarbu, keliaučiau į Italiją ar Maroką. Man reikia betarpiško susidūrimo su vietine kultūra, tradicijomis, žmonėmis.
Italiją žinojau, kaip pasaulinę kultūros sostinę. Tačiau yra ir laukinė, neprijaukinta Italija, kurioje nebuvo nei renesanso, nei baroko. Man buvo visuomet įdomu atrasti tą kraštą. Todėl pastarąjį kartą lankiausi jos pietuose.
Kaip pasirenkate lankytinus objektus?
Kiek save prisimenu, meno, kultūros pasaulio dalykais domiuosi nuolat. Todėl man tai nėra sunku: žinau, kur kokie svarbiausi kūriniai yra.
Tačiau internete taip pat mielai skaitau ir keliaujančių žmonių dienoraščius, kuriuose jie dalijasi kelionių patirtimi. Keliaudamas net į Marakešą žinojau, kur kokioje aikštėje pasisukęs už kokio kampo ką įdomaus rasiu.
Pasirinkęs regioną, žinau, kad mano kelionės laikas ir finansai – riboti, todėl aplankau tik svarbiausius ir kuo įvairesnius objektus – kalnuose, prie jūros, skirtingos architektūros, tradicijų.
Ar keliaudamas griežtai laikotės plano?
Pasirenku tašką, į kurį turiu nuskristi, ir tašką, iš kurio išskrisiu. Geriau, kad tai būtų skirtingi taškai, nes tik pervažiavęs bet kurią šalį ar bent jos dalį, gali susidaryti išsamesnį vaizdą. Tuo griežtas mano kelionės planavimas baigiasi.
Kiekvienas naujas miestas man – lyg susitikimas su nauju žmogumi. Man svarbu patirti miesto fizionomiką. Būtinai mieste apsistoju bent dieną, kad perprasčiau, kuo jis kvėpuoja ryte, dieną, vakare, naktį. Tuomet tuos miestelius puikiai įsimenu, kaip naujus, tam tikro temperamento pažįstamus.
Pasikliauja intuicija
Kur nakvojate?
Nebeužsakau pirmai nakčiai svetur net viešbučio. Po tiek kelionių metų jau pasitikiu savo nuojauta, žinau, kad rasiu sau geriausią variantą. Jokie trimačiai žemėlapiai neperteikia vietos kvapų, garsų. Tačiau pradedantiems keliautojams nepatarčiau taip rizikuoti.
Nors stengiuosi maksimaliai išnaudoti kelionės laiką, keliaudamas neskubu. Smagi emocija – leisti sau pabūti ilgiau ten, kur gera.
Tokios kelionės buvo po Sardiniją, Siciliją, kitus Italijos regionus.
Kuo keliavote?
Grafičių nupurkštais vietiniais traukiniais, mikroautobusais, kurių sustojimuose tekdavo ir užstrigti. Ar nebuvo baisu? Išmokau pasitikėti vietiniais žmonėmis. Jei pas juos eini atviras – iš jų gausi tik geras emocijas ir visapusišką pagalbą.
Kalabrijos, Bazilikatos regionai – skurdūs, juose klesti mafija, nusikalstamumas – labai didelis. Užsukęs į vieną barą iš barmenės išgirdau perspėjimą, kad per pastaruosius metus šis buvo apiplėštas 12 kartų. Tačiau neapsisukau ir neišėjau.
Kaip svetur pasirenkate viešbučius, kavines, barus?
Dažnai renkuosi nakvynę su pusryčiais. Apsistoju pas žmones butuose, šeimos viešbutėliuose. Sąmoningai vengiu eurostandarto viešbučių, jie man – neįdomūs.
Jau daug metų svetur ragauju tik to krašto gėrimų ir patiekalų. Tai ne tik sustiprina kelionės įspūdį, bet ir užtikrina, kad gausiu patiekalų iš šviežių produktų. Jei esu prie jūros, valgau jūros gėrybių. Pavyzdžiui, Tropėjos miestelis (Kalabrijos regione) garsėja raudonųjų svogūnų patiekalais, tad rinkausi juos.
Stengiuosi užsukti į šeimos kavinukes. Intuityviai vengiu centrinių miestų gatvių kavinių, mieliau ieškau užeigėlių, kuriose sėdi daugiau vietinių žmonių, šeimų.
Taip gali rasti neįtikėtinų vietų toje pačioje Venecijoje, kurios centrinių gatvių kavinėse picos mano skoniui – visiškai nevalgomos. Kulinarijai skiriu didelį dėmesį, tai – tos šalies kultūra, tradicijos. Be to, pats turiu ne tik menotyrininko, bet ir virėjo diplomą.
Ar praverčia vietinių pagalba?
Žinoma. Ne kartą teko lankytis Bergame (mieste šiaurės Italijoje), kur žinau užeigėlę, kurioje gausiu geriausią karbonarą (spagečių patiekalą). Tą užeigėlę man prirodė vietinis gyventojas, kurio namuose buvau apsistojęs. Tiesiog paklausiau, kur jis skaniai ir nebrangiai pavalgo šalia namų.
„Kulinarijai skiriu didelį dėmesį tai – tos šalies kultūra, tradicijos. Be to, turiu ir virėjo diplomą.
Rašyti komentarą