Jubiliejų mininti Giedrė Juknevičiūtė: nesvarbių vaidmenų nebūna

Jubiliejų mininti Giedrė Juknevičiūtė: nesvarbių vaidmenų nebūna

Kai viena ryškiausių Kauno valstybinio muzikinio teatro charakterinių vaidmenų atlikėja Giedrė Juknevičiūtė dainuoja Palmatiką Karlo Miliokerio (Karl Millocker) operetėje "Studentas elgeta", madam Arno Imrės Kalmano (Imre Kalman) operetėje "Monmartro žibuoklė", Mirabelą Johano Štrauso (Johann Strauss) operetėje "Čigonų baronas", Klarą - muzikiniame reviu "Zygfrydo Vernerio kabaretas" bei daugelį kitų, salėje griaudi plojimai, į sceną nešamos gėlės...

Būtent pastarasis muzikinis reviu kovo 1-ąją skiriamas solistės jubiliejui.

"Nesvarbių vaidmenų nebūna", - sako G. Juknevičiūtė, kurios darbe nėra formalumo.

Solistę režisieriai trupėje pastebėjo kaip puikią charakterinių vaidmenų atlikėją, galinčią sukurti nemažai spalvingų vaidmenų. Dainininkė sako, kad juos kurdama išlošia labai daug - kiekvienas personažas smarkiai plečia jos, kaip aktorės galimybes. Galbūt todėl per daugiau nei du dešimtmečius neatsisakė nė vieno vaidmens, per daug jų neskirstydama į pirmaplanius ir antraplanius.

"Jei nesimuliuoji, tai ir antraeilis vaidmuo gali sužibėti ryškiausiomis spalvomis, o jei dirbi atmestinai, ir iš pačio svarbiausio gali nieko įdomaus neišeiti", - sako dainininkė.

Ji prisipažįsta, kad scenoje atrado daugybę nuostabių dalykų, apie kurių egzistavimą net neįtarė, kaip ir apie toli gražu ne iki galo išnaudotą savąjį potencialą. Nemenka dozė humoro, sarkazmo, sveikos ironijos, puikiai derančios su žaidimu ar šokiu scenoje, visuomet sulaukia griausmingų žiūrovų aplodismentų.

Paklausta, kodėl pasirinko artistės kelią, Giedrė neslepia: buvo neramus vaikas, todėl ant scenos užlipo dar mokykloje - skaitovų, "Dainų dainelės"konkursai, dramos, šokių būreliai.

Likimas taip pat pamėtėjo dovaną - tik baigusi dainavimo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos akademija) pradedanti muzikantė nutekėjo į garsiąją Kauno muzikų Beinarių giminę. Naujoji aplinka padėjo atskirti "pelus nuo grūdų" ir neleido išlįsti puikybei.

Nenorėdama slysti paviršium, dainininkė rengia koncertines programas su kolegomis ir solo, kuriose atlieka įvairių epochų ir stilių muziką, dalyvauja menų programose, muzikos festivaliuose, autoriniuose kompozitorių koncertuose ir teminiuose vakaruose. Ji dėsto solinį dainavimą Kauno I muzikos mokykloje.

"Pedagogo darbas vienas sunkiausių pasaulyje ir ne kiekvienam lemta juo būti. Todėl link šios veiklos ėjau mažais žingsneliais, kol neabejojau, kad galiu, sugebu tai daryti", - atviravo artistė.

"Dirbdama mokykloje kitaip imi suvokti dainavimą, kitaip girdėti kiekvieno garso, natos skambesį, pajausti jo skirtingus virpesius, spalvas, tonus ir pustonius. Tai padeda prisitaikyti prie kiekvieno vaiko individualiai, ypač kai jis labiau pavargęs, irzlus ar be iniciatyvos. Gal todėl kolegos kartais švelniai pajuokauja - tu ir stalą išmokintum dainuoti..."

G. Juknevičiūtė-Beinarienė trukteli pečiais paklausta, ko dar galinti norėti iš gyvenimo?

"Sukūriau daugiau nei 40 vaidmenų. Negali visos vaidinti margaritų, džuljetų ar aidų. Todėl labai džiaugiuosi tais vaidmenimis, kuriuos teatre turėjau ir turiu, kad esu mylima kolegų ir vaikų, kuriuos mokau muzikos.

Myliu save tokią, kokia esu, ir neverkiu dėl to, kad įžengiau į šeštą dešimtį, nebuvo kada apie tai susimąstyti, nes kiekvieni prasmingai nugyventi metai atnešė patirties ir džiaugsmo, o padaryti darbai skatina ir toliau nesustoti. Dabar man - labai geras laikas", - sako penkiasdešimtmetį švenčianti moteris, kurios puikius vaidmenis nuolat lydi žiūrovų aplodismentai.

Sidebar placeholder