"Junior" - tikrovė, virtusi sapnu

Buvusi grupės lyderė Rosita Paulauskaitė prisipažįsta iš kelerių šlovingų kolektyvo muzikinės karjeros metų neišsaugojusi nieko materialaus, išskyrus vieną iš sceninių kostiumų - daugelio atmintin įsirėžusį blizgantį kombinezoną. Tačiau viskas, ką ji gyvenime veikė vėliau, buvo persmelkta paauglystėje išsikovoto populiarumo bei anksti įgyto tikėjimo savimi.

Kalbėdama apie anuos laikus, Rosita juos įvardija kaip reiškinį ir ištisą gyvenimo etapą. Ketveri metai, prieš dešimtmetį praleisti tuomet tik formuotis pradėjusioje lietuviškoje popscenoje, "juniorams" atseikėjo ne tik įspūdingus honorarus, kurie paauglių rankose tirpo tarsi ką tik iškritęs sniegas, bet ir gerą komandą bei komforto pojūtį, kurio moteris prisipažįsta nebepatyrusi niekur kitur.

"Jaučiau didžiulį norą būti dėmesio centre. Buvau ne kartą tapusi "Dainų dainelės" laureate, vėliau persimečiau į šokius - mane apskritai labiau traukė šou. Šokau su grupe XXL, tad prieš burdami grupę "Junior", Gintaras ir Mindaugas Bendžiai jau mane pažinojo. Pamėginau padainuoti studijoje - tikau. Kitais grupės nariais taip pat tapo mano bičiuliai, - prisimena dainininkė, dabar auginanti pernai gimusią dukrytę Lukreciją. - 1996-aisiais pradėjome dirbti. Išleidome vieną "gabalą", o jau antrasis - "Jausmai" - iškart "topas". Tai mus sukrėtė. Kol jis sukosi radijuje, įrašėme visą albumą. Pasipylė begalės koncertų. Iš pradžių važiavome kaip "XXL Junior", bet greit paaiškėjo, kad publiką traukėme labiau už savo "tėvelius", tad jau netrukus gastroliavome solo. "Radiocentro" muzikos apdovanojimuose - metų debiutas, "Bravo" - geriausia šokių muzikos grupė. Visą šį laikotarpį prisimenu kaip gražų momentą, tarsi sapną. Papasakoti smulkiau sudėtinga, nes viskas regisi tarsi sugreitintame filme."

Kaip tai atrodė tau, paauglei?

Koncertai, poilsis, sporto salė. Dirbau tikrąja to žodžio reikšme ir jaučiausi labai laiminga. Susikūrus grupei, iš gimtųjų Gargždų persikrausčiau į Klaipėdą. Gyvenau viena nuomojamame bute. Retai bendravau su draugais ir artimaisiais. Pramogoms nebuvo laiko, mokslus taip pat pabaigiau vėliau.

Bendžiai daug kam atrodė pikti dėdės prodiuseriai, bet tik todėl, kad jie žiauriai dėl mūsų kovojo. Manau, jiems dirbti su būriu staigiai praturtėjusių paauglių, atsidūrusių ant bangos, buvo sudėtingiau nei mums su jais, - šypteli. - Mūsų santykiai buvo - ir tebėra - labai draugiški. Jeigu "suchaltūrindavai" scenoje - savo atsiimdavai. Ir tai buvo teisinga. Nes mums nieko kito nereikėdavo daryti, išskyrus repeticijas ir pasirodymus koncertuose. Viskas buvo suorganizuota, sustyguota iki tokių smulkmenų, kaip kirpykla - užregistruoja, nuveža, pasiima ir vežasi į koncertą. Kostiumais rūpindavosi žinomi dizaineriai - Sandra Striaukaitė, Sonata Žižienė. Į renginius lydėdavo apsauga - ne dėl prašmatnumo, tiesiog patiems buvo neįmanoma atsiginti įsišėlusios publikos, o koncertavome po du kartus per vakarą su 15 minučių pertrauka.

Apie įspūdingus jūsų honorarus iki šiol sklando legendos.

Pamenu, kaip po koncerto susidėdavau pinigų šūsnį į paprastą plastikinį maišelį ir įsimesdavau į rankinę, - šypsosi. - Gaudavome tūkstančiais. Bet anais metais nė vienas iš mūsų negalvojo apie būstą, ilgalaikes investicijas ar taupymą. Pinigus išleidau sporto salėms, drabužiams. Bet nėra ko gailėtis. Mano gyvenimas klostosi įdomiais etapais. Po "Junior" buvo radijas, televizija. Tik gimus vaikeliui, pajutau galinti pasakyti, kad išmokau gyventi be scenos. Ir kai tai supratau, paskambino Bendžiai ir pasakė, kad lapkričio 13-ąją "žvejukuose" bus "Cactus" dešimtmečio koncertas, kuriame "Junior": Eglė, Mintarė, Andrius ir aš - esame kviečiami pasirodyti, - juokiasi.

Ko iš "Junior" laikų išmokai visam gyvenimui?

Paprasto principo - jeigu ką nors darai, tai daryk ne gerai, o labai gerai. Dėl to dabar jaučiu šiokią tokią baimę dėl koncerto. Vis tiek praėjo dešimt metų, mes nebe tie paaugliukai. Žmonės daug tikisi iš mūsų, ir tai kelia baimę.

Nebus taip, kad išeisite su vakariniais drabužiais, palinguosite, ir tiek?

Lengviausia išeiti, atsisėsti ant kėdžių ir sudainuoti tris lėtus "gabalus", - juokiasi. - Mes neturime tam teisės. Aš jau repetuoju su šokėjais, kiti grupės nariai prisijungs vėliau. Pasiskambinau visiems seniems pažįstamiems, su kuriais šokome anksčiau. Jiems visiems labai įdomu. Tai žmonės, pasiilgę scenos. Manau, koncertas turėtų būti labai nuoširdus.

Po dešimties metų tikrai nelipsiu į sceną, kad susigadinčiau reputaciją. Žinomumas, "juniorų" įvaizdis, kaip jie elgėsi, kaip sąžiningai dirbo scenoje, man labai padėjo.

Įdirbis tapo tavo vizitine kortele?

Taip. Nei iki tol, nei po neteko rašyti ir siuntinėti CV. Visas profesinis kelias dėliojosi iš sutapimų. Dabar, dukrytei paaugus, išvedžiau ją į darželį ir susimąsčiau, ką norėčiau veikti. Šie pasiruošimai koncertui man yra geras startas. Metus buvau atidavusi vaikui. Manau, šis koncertas suteiks man labai daug energijos.

Ką svarstai veikti?

Iš prigimties esu darbomanė - man darbas turi patikti. Žinau, kad sugebu bet ką parduoti, pardavimų sritis - mano arkliukas. Draugai sako - į Vilnių važiuok. Bet aš nenoriu, man Vilnius visiškai nepatinka. Klaipėdoje žmonės nuoširdesni. Ir šiaip, manau, nuo tavęs paties priklauso, kokios galimybės tau bus pasiūlytos.

Ką tau reiškia viešumas?

Prieš dešimt metų būčiau pasakiusi, kad jis būtinas. Nūdien visiškai nenoriu kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą, nes suvokiu atsakomybę už savo vaiką. Nenoriu būti narpliojama. Nebenoriu skambių frazių, kurios sakomos tik tam, kad būtų parašytos.

Istorijos, kuriose kenčia vaikai, dabar dažnai iškeliamos į viešumą, sulaukią audringos visuomenės reakcijos. Kokia tavo nuomonė apie jas?

Esu motina kobra, todėl mane jos sukrečia. Manau, kad vaiko piktavalis prilietimas yra didžiulis nusikaltimas. O iš motinos atimti vaiką - ne ką menkesnis. Šiais laikais tarp vyrų ir moterų likę labai mažai pagarbos. Krizė daug kam yra išbandymas, taip pat ir žmonių tarpusavio santykiams. Manau, kad jeigu nesiseka sutarti - nereikia kentėti, apkrauti vieniems kitus.

"Junior" karjerą nutraukė sunkmečiu. Ar tuomet jus lydėjo tokia pat nuotaika, kaip dabar?

Ne. Tuomet, apsisprendę nutraukti bendrą veiklą, nė neįsivaizdavome, kas mūsų laukia. Atrodė, kad viskas bus kaip buvę, o patirtis parodė, kad teko mokytis gyventi iš naujo... Dabar aplink jaučiu masinę psichozę ir negatyvą. Visi žmonės pikti, ir visi kalba apie tą patį. Asmeniškai aš neleidžiu sau depresuoti ir nemėgstu savęs gailėtis linkusių žmonių. Kad ir kas nutiktų, tu turėsi gyventi, o savo niurzgėjimu nieko nepakeisi - tik visiems sugadinsi nuotaiką. Man dabar nėra artimi kraštutinumai. Tenoriu stabilumo ir ramybės sieloje. Jeigu ji yra - tuomet viskas gerai.

Faktai ir skaičiai

• 1997 metais "Junior" išleido pirmąjį lietuviškos muzikos istorijoje singlą "Meilė jūroje".
• Po mėnesio išleista grupės kasetė "Meilė ir ugnis" buvo išpirkta apie 45 tūkst. kopijų - dvigubai "platininiu" tiražu.
• Grupė "Junior" viena iš pirmųjų Lietuvoje koncertuose pradėjo naudoti specialiuosius efektus (pirotechniką, modernią apšvietimo techniką), kurti specialią scenografiją.
• 1997 m. į Nemuno saloje vykusį grupės koncertą susirinko net 7000 žiūrovų - rekordiškai daug ne tik "Junior", bet ir kitiems šalies muzikantams.
• "Junior" - pirmoji šalies popgrupė, išleidusi kūrinį su užsienio muzikantu, tuomet garsiu šokių muzikos atlikėju DJ Bobo. 1999-aisiais jie išleido bendrą dainą "Stebuklų šalis".
• 1999 m. rudenį buvo surengtas "Junior" atsisveikinimo turas.
• 2001 m. grupė vėl susibūrė ir surengė koncertinę kelionę į JAV.
• Grupė "Junior" surengė daugiau nei 500 koncertų, nufilmavo 5 vaizdo klipus, išleido 5 albumus.

Valerija LEBEDEVA