"Klaipėdos" galerijoje atidaryta lietuvės menininkės, gyvenančios Vokietijoje, Jūratės Sližytės grafikos ir tapybos darbų paroda "Atviras laiškas publikai" - nė kiek neprimena dvasios striptizo; jos autentiška gyvenimo bei kūrybos patirtis tampa "kanalu" kolektyvinei patirčiai.
Kai kas gal prikiš autorei feministinę dvasią, bet iš tiesų ji tik kalba apie moters išgyvenimus, identitetą, ir šiuo atveju "antroji lytis" neslepia nei savo kūniško spindesio, nei sąmojingų minčių apie ją supantį pasaulį. Todėl ne viena parodos lankytojų prisipažino išsyk susitapatinusi su dailininkės personažais - kad ir su "Undine, vardu Ulla" arba "Nabijiete" - pirmaprade Ieva, aplink kurios saldžią lytį zuja musės...
- Aš esu pati sau satyriška, ir nesu iš tų dailininkų, kurie atsistoja ir pradeda girt savo darbus, - juokiasi Jūratė. - Neturiu aš to talento, ir savo geriausią darbą dar tikiuosi spėti sukurti iki grabo lentos. Bet tas savikritiškumas it motoriukas varo mane į priekį, ir kaskart, kai darbas manęs nebenervina ir galiu jį palikti (baigti darbą išvis niekada neįmanoma) - jo atsižadu.
- Piešėte viduramžių riterių turnyrus ir damas su nekaltybės diržais. Įžvelgčiau aliuzijas, jog vyrai - tebelaiko moteris "poilsiu kariui"...
- O, čia irakiška tema pakišo mintį: prasidėjo naujas globalinis karas, į kurį įsikišo be galo daug valstybių, ir pamaniau - iš esmės niekas nepasikeitė, išskyrus lozungus. Anksčiau žadėjo išvaduoti nuo despotų, atnešti "teisingą religiją", o principas tas pats: būtent apie tą moterį, kaip nebūtų keista, nieks nepagalvoja. Kuri išleidžia savo brolį, vyrą ar sūnų ir iš tikrųjų kenčia, nesitiki nieko gera. Jai apkarpyti visi gyvenimo malonumai. Iš esmės mes grįžtam į viduramžius, pasikeitė tik drabužiai, transportas, o mąstymas liko toks pat, kaip ir politikų išdaigos, gaivališki, brutalūs "civilizuoti" jausmai. Apskritai neaiškinu savo temų, kad nesugriaučiau iliuzijos; tegu kiekvienas žiūrovas supranta tai pagal savo sugedimo laipsnį.
Taip, man prikiša kartais per didelį feminizmą, tarkim, dėl kūrinio "Kėdė", Vokietijoje vienas vyras "išrašė" moralą: "Na, žinote, kaip galėjote taip atvirauti?" Aš menininkė: kodėl negaliu asmeninio keršto taip realizuoti, jei turiu ką pasakyti? Ir man nereikia piktžodžiauti, keiktis, apšnekėti - tokia forma išleidžiu pyktį, atsikeršijau - ir man gerai, ir švaru. Yra toks nemylimo žmogaus portretas, mielas "Krokodilas - dedikacija", kurį tapydama išsiliejau ir net savotiškai pamilau tą personažą", - atvirauja Jūratė.
- Tad sutinkate su teze, jog moteriai kūryba - jos kūno tąsa?
- Iš tiesų moters išmintis turi žaismingumo, ji neneigia savo emocionalumo. Štai kai vairuojantys vyrai padaro avariją, jie nedaro klaidų, kalta aplinka, o moteris pasakys: "Vajėzau, neapsižiūrėjau!" Jie nėra savikritiški, nemoka pozityviai priimt kritiką, kurią panaudotų galbūt savo tobulėjimui ateityje, o moterys - labiau per evoliuciją išlavėję padarai, kurie moka vadovautis intuicija, kiek protu, tiek dvasia.
Net Vokietijoje, tokioje civilizuotoje šalyje, vyrams sunku pripažinti, kad moteris gali būt menininkė, jos vieta ne tik prie puodų, ir bando tave sumenkinti. Bet tai per gili tema, kad ją išsemtume...
- Visgi Jūs man atrodote nepasitikinti savimi, trapi, nes giluminius dalykus atskleidžiate, pasitelkusi karikatūrą ir kičo elementus. Penkiolika metų laikėtės kūrybinės "abstinencijos" - kodėl?
- Tai mano šarvas, blokatorius nuo išorinio pasaulio, nes žinau, kad humoras visada geriausiai slepia kvailumą ar klaidas. Be to, turiu baimių iš praeities. Vieną labai baisų gyvenimo tarpsnį buvau užmetus tapybą, bet turiu tą savo braižą, aš jį lavinau dar būdama mokinė Naujalio gimnazijoj. Mokytojas Kęstutis Grigaliūnas, garsus grafikas, išlukšteno kaip drugį iš kokono mano individualybę. Su klasės draugėmis socrealistinėje kūrybos epochoje buvome kaip dvynės, tik stengėmės piešt viena už kitą kruopščiau. Tai šis dėstytojas buvo aisbergo laužikas, kad tapčiau kitoniška.
Na, o kai nepiešiau, maniau, pasiekiau tokią ribą, kad išprotėsiu ir mane uždarys arba prasigersiu. Vieną rytą pajutau, kad privalau save išgelbėti kaip žmogų. Ir tada kūryba man buvo tarsi konfrontacija prieš buvusį vyrą (labai slegianti santuoka), kuris bandė įteigt, jog nemoku piešti, esu diletantė, ir jeigu piešiu, mirsiu elgeta gatvėje. Ir many įvyko sprogimas! O siužetai ateina nuo minties, tarkime, šią moterį - avį nupiešiau po tam tikrų netaktiškų vienos blondinės sąmojų, - vėl trykšta linksmumu autorė.
- Kaip Jūsų kūrybą vertina Vokietijoje? Kai kuriuose darbuose pastebiu "publicistikos", masmedia įtaką.
- Jiems labai patinka, euforiškai priima. Nors menininkų, atėjusių iš Rytų, nenori priimt į savo ratą kaip kito sukirpimo, kitos kokybės žmones, laikosi distancijos, pagaliau įvertino už tai, kad turime aiškią liniją - ir individualybę, ir praeitį. To nenustelbsi. "Išstatyta" grupinėse parodose būnu juodoji avis, nes visi kiti - kaip giminės: pasigavo idėją ir joja ant jos, jei dar pinigėlių nubyra - tada ir kiti iš paskos. Individualumas - mano ginklas, gal ne pats geriausias, nes tai, ką darau, nekomercialu.
- Jūsų kūrinijos geografija rėpia kone visą Žemės rutulį. Esate kosmopolitė? Kai kurie personažai - iš paralelinių, arba vaizduotės pasaulių...
- Taip, manęs dažnai klausia, iš kur mano grafikoje - samurajus, kodėl - Afrika? Ir kuo aš tai pagrįsiu, iš kur tos inspiracijos? - šypsosi dailininkė. - Palaukit, sakau aš, taigi visi mes atėjome iš juodojo žemyno, aš tik grįžtu prie savo šaknų. Ieva taip pat turėjo būti juodaodė. Kodėl apie numibijietės lytį tarsi medaus drevę zuja musės? Tuomet mano mintys zujo be galo dideliais ratais: Vokietijoje rodė reportažą apie vargingą badaujančią afrikiečių gentį, ir aš tą informaciją perleidau per savo prizmę, neperironizuodama, suteikdama spindėjimo. Man afrikiečiai be galo gražūs žmonės: jų veido struktūra, gracija, bliuzas, išlaisvinantis šokis... Palyginus su jais, gamtos aristokratais - esam netašyti kaimiečiai. "Sraigė, turinti paauglystės sindromą" - tai dailininkės pašmaikštavimas apie dukrą Kamilą, su visais paauglės sraigiškų užmojų labirintais. "Undinė, vardu Ulla" - tai lenkės draugės portretas. - "Ji fatališka moteris, turinti apvalias formas, gyvenime nevėkšla, tarsi turinti dvi kaires rankas. Su vyrais jai nesiseka, nes per daug ryški, temperamentinga, per daug iš jų reikalauja ir jie neištveria. Ir Ulla ne vaikšto - plaukte plaukia", - juokiasi Jūratė.
Idėja fix? - "Turiu planą save išbandyti, leisdama žmonėms pailsėt nuo spalvų šėlsmo. Grįšiu į ramią akvatilę (tai metalo spaudiniai su gražiu daugiaplaniu spektru, tonai tarp juoda - balta). Matai, grafika savų subtilumų, ją reikia mokėt pamatyt, suprast ir pajausti. Tapyboje spalva, dengimu, struktūromis gali užmaskuoti klaidas, sužaist žmogaus emocijomis: imi ryškias ar monochromiškas, pilkąsias, kurios žmogų už širdies griebia. O grafikoje esi kaip ant delno - nuogas, ir jei turi savo techniką ir supratimą, tada mintis turi savo spindėjimą ir charizmą.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą