Kad muzikos reiktų ne vien tik kultūros elitui.

Kalbamės su Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentu daktaru Zenonu Rinkevičiumi.

- Kokia jums buvo praėjusi savaitė?

- Šios dienos man svarbios tuo, kad išleista mano penktoji knyga. Tai mokslinė monografija "Muzikinis mąstymas ir jo ugdymas mokykloje" (psichopedagoginiai ir filosofiniai aspektai). Labai smagu, jog leidinio viršelį sukūrė mano dukra dailinininkė Aušrinė Rinkevičiūtė-Richter, gyvenanti Hanoveryje. Savaitė puiki ir tuo, kad parvyko abi dukros. Vyresnioji Daiva žurnalistė, dirba Vilniuje "Lietuvos ryto" apžvalgininke. Taip pat nepraleisime progos pasiklausyti koncertų Laikrodžių muziejaus kiemelyje ir prie Jono kalnelio. Visuomet įdomu per Jūros šventę pasižvalgyti po mugės margumyną ir įsigyti pintų daiktų. Na, o šiandien Dituvoje švęsime Daivos gimtadienį.

- Kam skiriama monografija?

- Joje išdėstoma filosofija, muzikos pažinimo metodologija, meno psichologija bei muzikos pedagogika grindžiamą muzikinio mąstymo ir jo ugdymo mokykloje pedagoginę koncepciją, kuria remiantis galima tobulinti augančios kartos estetinį bei dvasinį ugdymą. Nagrinėjami mokslinio bei meninio mąstymo bendrumai ir skirtumai, muzikos kalbos pažinimo ir muzikinio mąstymo kaip meninio mąstymo plėtotės ypatumai. Tuo remiantis atskleidžiama muzikinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje specifika, muzikinio mąstymo, ugdymo požiūriu svarbūs metodologiniai principai, didaktiniai, hodegetiniai aspektai, kai kurie mokytojų rengimo tobulinimo klausimai. Knyga skiriama muzikos pedagogikos specialistams, magistrantams, doktorantams, jų rengėjams, kvalifikacijos kėlėjams bei visiems, besidomintiems muzikos pažinimo, muzikos pedagogikos klausimais.

- Kuo sudomins leidinys?

- Pasirinkęs nagrinėjimų objektu muzikinį mąstymą ir jo ugdymą mokykloloje, žinoma, nepuoselėjau vilties aprėpti tai, kas neaprėpiama, t. y. išaiškinti muzikos ir jos supratimo, slėpingo meninio mąstymo paslaptį, juolab nurodyti konkrečius metodus kaip tąją paslaptį išaiškinti mokiniams. Siekiu realesnio tikslo: remiantis tuo, kas kitų padaryta, bent kiek praverti filosofinį ir psichopedagoginį šydą siekiant aktualizuoti muzikos supratimo ir jo ugdymo problemą. Man atrodo prasminga ir aktualu tyrinėti muzikinį mąstymą, t. y. sudėtingą procesą, įgalinantį žmogų judėti link muzikos supratimo kaip idealo. Juk pedagogikos priedermė - išmokyti mokinius ne tik operuoti muzikos garsais, įsidėmėti faktus, gauti žinių apie muziką, bet ir tam tikru mastu suprasti, branginti gerą muziką, išvystyti muzikinį skonį. Juk nesunku suprasti ir išmokyti suprasti, kaip "padaryta" muzika. Bet kas kita yra tai, kas pasakoma muzika. To neįmanoma tiesiogaiai išgirsti klausa. Tai paslaptis, kurios negalima išaiškinti, lygiai kaip negalima iki galo sužinoti, kas yra laikas, erdvė, būtis, kosmosas ir kitos kategorijos. Tačiau puoselėti tos paslapties ieškojimus, ugdyti gebėjimus ją pajausti, nuspėti, suprasti kaip kažką svarbaus, esmingo - visiškai įmanoma ir net būtina.

- Kodėl muzikinis, estetinis ugdymas mokykloje šiandien netenkina visuomenės lūkesčių?

- Dabartinis pasaulis - informatikos, technikos, ginklų jėgos milžinas ir kartu dvasinis nykštukas. Deja, švietimo pasatngos vis mažiau pajėgios varžytis su bedvase kultūra. Visavertis ugdymas atsilieka nuo technikos, technokratinio, susvetimėjusio ir dehumanizuoto gyvenimo. Juk homo festivus - švenčiančiam žmogui- jo savigriovai dabar tarnauja muzikiniai kvaišalai, kičas, tai, kas garbingai įvardijama kaip masinė "muzikinė kultūra".

- Pigi ir bevertė "kultūra" brukama bedvasės rinkos apologetų jau davė apčiuopiamų rezultatų...

- Antai, JAV, turtingiausioje valstybėje, kas 78 sekundės bando žudytis arba nusižudo paaugliai. Kasmet per 700 000 vidurinių mokyklų mokinių meta mokyklas. Kai kurie psichologai tvirtina, kad XXI amžių, matyt, teks įvardinti Melancholijos amžiumi. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad depresija plinta kaip epidemija. Psichologės J. Navickienės teigimu, Klaipėdos mokyklose depresiškų paauglių yra daugiau negu pusė, o minčių apie savižudybę turi daugiau kaip 15 procentų paauglių. Psichologiškai tai paaiškinama tuo, jog kartu su informacijos sklaidos didėjimu didėja ir "emocinis neraštingumas". JAV atlikti tyrimai rodo, kad smunka emocinis intelektas. Tai - viena iš priežasčių, kad amerikiečių nušaunama daugiau, negu žūsta per automobilių avarijas. Sparčiai didėja užpuolimų sunkinančiomis aplinkybėmis. Pragmatinės kultūros ugdytinis savęs klausia: kam reikia mokytis nenaudingų dalykų? Didelė dalis mokinių įsitikinę, kad mokymasis, net ir meno, muzikos dalykų, yra ilgas, sunkus ir mažai prasmės turintis užsiėmimas. Taigi, smunkant ir senkant žmogaus intelektiniam lygiui, ir išaukštinus hedonizmą (seksas, svaiginimasis, smurtas ir kt.) pastebimai matosi dvasios, kultūros krizė. Tai rodo ir vadinamoji "masinė muzika" globališkai užtvindžiusi gyvenimą.

- Vis tik muzikos galią turėtų jausti ne vien tik kultūros elitas...

- Šimtmečius nesenstanti muzika- grožio, gėrio, dvasios išminties ir žmoniškumo skleidėja. Gilioji muzika - tai kartu ir malda, mūsų ryšio su Absoliutu fenomenas, išsakantis dvasios visuotinumą, specifiniu būdu įrodantis tai, ko negali įrodyti mokslas, knygos, internetas. Gerai moko muzikos tas, kuris nuolat padeda ugdytiniui išlaikyti estetinio jausmo ir prasmės darną, žavėtis muzikos grožiu, kaip nesenstančia, labai asmeniška ir sykiu globališka būties bei gyvenimo vertybe. Giliajai muzikai seniai laikas plačiau atverti mokyklos duris. Muzikinio intelekto, dvasinės kultūros ugdymas - svarbiausias muzikinio ugdymo uždavinys.

- Jūs turbūt neatsitiktinai pasirinkote muzikos pedagogiką?

- Baigiau Kauno pedagoginę mokyklą ir Vilniaus pedagoginio instituto muzikos mokytojo specialybę. Mokytojavau, dėsčiau muzikos disciplinas Šiaulių pedagoginiame institute. Maskvoje baigiau aspirantūrą, apgyniau pedagogikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją. Tyrinėjau muzikos (ypač polifoninės muzikos) suvokimo ugdymo, chorinės kultūros plėtotės, muzikos mokytojų rengimo, muzikinio mąstymo, mokinių muzikinio ugdymo metodologines ir psichopedagogines problemas. Reikšmingesnės knygos: "Apie muzikos polifoniškumą ir jo suvokimo ugdymą", "Ar suvokia vaikai polifoniją?" (rusų k.), "Mokinių muzikinis ugdymas", "Muzikos pedagogika". Tiesa, keista, kad iš karto pripažintas leidinys Rusijos muzikos pasaulyje tarybiniais laikais nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Tiesiog Švietimo ministerija nepanoro išsiversti "Ar suvokia vaikai polifoniją?".

- Ar šeima turėjo įtakos susieti profesiją su muzikiniu gyvenimu?

- Tėtis buvo vargonininkas. Bernardo Aleknavičiaus knygoje (III tome) "Novužės krašto vaikai" jam skiriamas visas puslapis. Mama taip pat dainavo. Mano brolis Justinas daug metų buvo dainininkas "Galvės" kapeloje, pas Gaižauską bei dabar gieda bažnyčioje. O jo sūnus Gintaras Rinkevičius tapo dirigentu. Kitas mano brolis Česlovas, inžinierius, taip pat gieda bažnyčioje. Aš pats dirbau su chorais, ansambliais, dainavau, apskritai, žavėjausi dainavimu, turiu sukaupęs vokalinės muzikos biblioteką. Žmona Rimtauta - muzikė. Abi dukros baigusios muzikos mokyklas. Aušrinė ir dabar mėgsta prisėsti prie pianino.

- Koks poilsis leidžia geriausiai atgauti jėgas?

- Geriausia dirbti kitus darbus. Dituvos sode abu su žmona pasitatėme vasarnamį, šiltnamius, išsikasėme šulinį. Yra didelis gėlynas. Truputį bitininkauju. Tai - mano pomėgis. Du avilius laikau ne sode, o pamiškėje. Visą laiką dirbame - kas įdomu, kas reikalinga. Su senu "golfuku" dardam po Lietuvą. Bendrauju su Klaipėdos zanavykų grupele, su jais važiuoju į Suvalkiją, į Karaliaučiaus kraštą.

- Ar turite idėją, kurią norėtumėte žūtbūt įgyvendinti?

- Abu su žmona ruošiame bendrą knygą apie žmogaus ugdymą muzika. Beje, Rimutei dedikavau paskutiniąją knygą. Jos psichologinės ir loginės įžvalgos, kritika, teisingumo jausmas, pasitikėjimas tuo ką parašiau per daugelį metų, buvo ir yra didžiausia mano paskata, nulėmusi darbų atsiradimą.

- Dėkoju.