Kaip iš kirvio išvirti košę, arba Kuo panašus režisieriaus ir virėjo amatas?

Palangoje

Palangos "Grubusis" teatras brėžia tryliktąjį brėžį ant sienos - stato jau tryliktąjį spektaklį. Palangiškiškiai sau linki, kad teatras gyvuotų, klestėtų, kad režisierius Virginijus Milinis entuziazmo nepritrūktų ir nepasikeltų į puikybę...

"Nesu prietaringas", - sakė Palangos teatro režisierius V. Milinis, tačiau prisipažino, jog vadovaujasi patarle: "Devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk". "Stengiuosi ir artistams kartoti: pasižiūrėk, ar viskas vietoje, ar tikrai galima pradėti spektaklį? Geriau anksčiau ateiti ir dar kartą patikrinti. Tingi, bet žinai, kad paskui nesigailėsi. Nes po to kiekviena smulkmenėlė suerzina", - mokė režisierius.

"Jei varžysis - nesusikalbės"

1993 metais susibūręs Palangos teatras yra dalyvavęs daugelyje tarptautinių festivalių, vaidinęs Vilniaus Mažajame teatre.

"Net aktoriaus R. Adomaičio grimo kambaryje grimavomės", - pasigyrė teatralai. 2001 metais už spektaklį apie M. Valančių laimėta "Aukso paukštė". Šiemet Rokiškyje Teatro dienos proga surengtoje mėgėjų teatrų šventėje Palangos teatras parsivežė laimėjimą už geriausią scenografiją spektakliui J. Bergmano "Paskutinis kavalierius".

Dabar "Grubiajame" teatre gimsta spektaklis iš Palangos praeities - iš legendų, istorijų, įžymių žmonių gyvenimų supinta pjesė pagal mokytojos Emilijos Adiklienės scenarijų. Spektaklio premjera numatoma per sezono atidarymą Palangoje gegužės 12 dieną.

Palangos "Grubiojo" teatro branduolys - dešimt žmonių - daugiausia mokytojai, taip pat bibliotekininkė, pensininkė, vyresniųjų klasių moksleiviai. "Į teatrą žmonės niekada nebuvo kviečiami per laikraštį, nebuvo atrankų. Visi pažįstami. Teatre turi būti labai atviras ryšys, kitaip nieko nesukursi. Jei vienas kito varžosi, nesusikalbės", - sakė V. Milinis.

Kai kurie artistai sako, kad jiems bus didžiausia bausmė, kai jie nebegalės vaidinti Palangos teatre. Pasak jų, režisierius turi uoslę medžiagai ir kiekvieną pjesę sugeba pristatyti taip, kad nelieka jokių klausimų.

Neturi salės

V. Milinis sako esąs nustebęs, kodėl prieš trylika metų jam Palangos kultūros centre buvo pasiūlytas režisieriaus etatas. Nors Palangoje daugiau nei prieš šimtmetį buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis, tačiau šiame mieste rimtos teatrinės veiklos nebuvo. Nors sąlygos Palangos "Grubiajam" teatrui buvo pasiūlytos prastos, teatras išgyveno daugiau nei dešimtmetį, o sunkumai, pasak V. Milinio ir jo žmonos Ritos, tik užgrūdino.

Iki šiol Palangos teatras neturi salės, yra įsikūręs nedideliame kambaryje, dekoracijos laikomos rūsyje, o kostiumai, kad nesupelytų, sugrūsti nedidelėse spintose teatro patalpose. Pirmosios teatro repeticijos vykdavo bendrabučio kambaryje, o kai salėje šalta, ir dabar artistai renkasi vaidinti režisierių namuose.

Palangiškiai prisipažįsta, jog vargina kraustymasis kiekvienam spektakliui į mokyklos arba Palangos kultūros centro salę. Tačiau, pasak teatralų, vilos "Anapilis", kur jie yra įsikūrę, aura, liepų alėja, per kurią į repeticiją artistai sueina pėsčiomis ar suvažiuoja dviračiais, suteikia ypatingą atmosferą.

Teatre - lyg vienuolių brolijoje

V. Milinis sako, jog norėtų su teatru išvažiuoti gastrolių į užsienį, taip pat pastatyti spektaklį su Amerikos lietuviais išeiviais. Vienas iš jo norų - pastatyti spektaklį, turint geras sąlygas: kokybišką salę, apšvietimą.

Tačiau, pasak režisieriaus, dabartiniai mėgėjų teatrai persistengia naudodami savo spektakliuose techniką: multimediją, sniego mašinas. "Mūsų teatras yra artimesnis klojimo teatrui, kur paprasti stebuklai turi džiuginti, o ne techniniai piruetai.

Kokios ambicijos jus privertė įkurti teatrą?

Na, aš įgijau tokią profesiją. Man labai patinka teatras. Be to aš iš to ir duoną valgau. Tiek metų nugyvenau, bet nieko kito nedariau. Kai buvo vertybių devalvacija, visi bėgo į verslą. Aš to išvengiau: nesu nieko nei pirkęs, nei pardavęs.

Bet mokėčiau kitokį darbą dirbti. Va, užvakar grįžau iš Amsterdamo. Visą kelią vairavau didelę mašiną. Mano bendrai sakė: "Gal praeitam gyvenime buvai "fūrininkas"?" Gal ir galėčiau būti tolimųjų reisų vairuotojas. Pavyzdžiui, maršruto Omskas-Venecija.

Esu bandęs ir virėjo amatą. Vasaromis išvažiuoju į Ameriką, papramogauju porą mėnesių, nes Palangoje vasarą būna ne darbas, o chaosas, ir mes visi bėgam iš čia, išeiname atostogauti. Aš turiu galimybę nuvažiuoti į Ameriką, o ten einu į "sea food'ą" žuvies kepti.

Pagalvoju, kad man ką nors skaniai, gražiai pagaminti, kad klientas džiaugtųsi, tas pats, kas spektaklį sukurti. Tik tiek, kad amerikonai prie greito maisto pratę, tai maistą gamini greitai, o spektaklį statai ilgai.

Bet džiaugsmas vienodas: produktai neprisvilo, nesusitepė, pasisekė keptuvėje bulves vienu metu ore apversti. Juk ir tai įdomu - į kiekvieną dalyką žiūriu su entuziazmu.

O ar buvo kada nors prisvilęs režisieriaus darbas? Ar gailėjotės kada nors dėl jo?

Būdavo... Kiekvieną kartą vis suabejoji, nes darbas reikalauja daug dvasinių išgyvenimų. Tas mūsų kūrybinis cechas nedidelis - tik du žmonės: aš ir mano žmona Rita. Aš kartu esu ir režisierius, ir aktorius. Man reikia surasti pjeses, kompiuteriu dirbti, muziką surasti, scenografu būti, "škurlyne" kostiumų ieškoti... Tai šiek tiek vargina, nes nuolat esi ieškojime, savęs sekinime. Guliu vakare lovoj, lyg ir miegoti reikėtų, o vis galvoju, ką rytoj reikia dar padaryti... Tai muša per sveikatą.

Vienas vairuotojas vežioja į gastroles folkloro ansamblį ir teatrą, jis nustebęs: folkloristai visada patenkinti, kaip bepadainuotų... Aš, žinoma, džiaugiuosi savo žmonėmis, bet po kiekvieno spektaklio vis juos mokau.

Mus taip ir mokė: nuolat nepasitenkinti, gyventi kūrybinėje įtampoje, ieškojime. Norėčiau kaip koks jogas pajusti akimirką, bet nemoku gyventi kaip Rytų filosofija moko - nemoku džiaugtis, esu visada surūgęs, nepatenkintas, rūpesčiuose, nepritekliuje...

Kita vertus, negali žmonėms iškelti aukštų reikalavimų - juk čia mėgėjų teatras, jie savo noru čia ateina. Šį teatrą galima pavadinti vienuolių brolija - visi susirinko tų pačių tikslų vedami. Nežinau, ar mes turim tikslą tobulėti, greičiau - gyventi aktyvų kūrybinį gyvenimą, galime ne tik būti vartotojais, bet ir patys kažką duoti.

Kaip neprofesionalius artistus "perlaužiate"?

Jokių stebuklingų žolelių aš neturiu... Mano užduotis pirmiausia yra pastatyti artistus į tokias sąlygas, kad jie gerai jaustųsi, kad atsirastų ansambliškumas. Negali reikalauti iš jų, kad vaidintų sudėtingai, su potekste. Kas vaidina karalių? Tarnai... Mes suprasim, kad jis karalius iš to, kaip dirbs tarnai.

Ar čia patenkinate savo kūrybines ambicijas? Gal norėtumėte dirbti profesionaliame teatre?

Ne, nesinorėtų... Gal amžius nebe tas?.. Su aukštais polėkiais, ambicijomis reikia elgtis atsargiai. Kuo aukščiau šoksi, tuo žemiau krisi. Su amžium aš bandau vis realiau jausti erdvę.

Rima ČELIAUSKAITĖ