Plenerai
Neseniai baigėsi IV tarptautinis pleneras, skirtas Viliaus Orvido atminimui. Per pirmą vasaros mėnesį devyneto autorių sukurti darbai tarsi patvirtino paties Viliaus mintį, jog kiekvienas kitoks ir kitaip esantis turi teisę į būtį - kaip didžiojo Kūrėjo įrankis.
"Orvidų sodyba - tai esminė gyvenimo modelio oazė, kuri kantriai, tarytum kalamas akmuo, formuoja žmonijos veido panašumą į Dieviškąjį", - reziumavo Viliaus draugas Edmundas Atkočiūnas.
Plenerų sumanytojas ir koordinatorius Borisas Jokubauskis prisiminė, kad Viliui esant gyvam, šalia jo totalios, širdingos ir pasiaukojančios dvasinės veiklos, kiekvienas užklydęs žmogus čia rasdavo gilią, šiltą paramą, pastiprinimą, padrąsinimą ir prisiliesdavo prie gyvo tikėjimo versmių. Vilius visus stengėsi įtraukti į kūrybą - taip įvairių tautų, kultūrų, tikėjimų žmones kviesdamas į beribių patyrimų ir gyvenimo šventę. Tai, ką dabar sukūrė dailininkai ir skulptoriai, taip pat liks Orvidų sodyboje, bet prieš tai kilnojamoji darbų ekspozicija apkeliaus Lietuvos galerijas.
"Šis pleneras išsiskyrė tuo, jog per ketverius metus jo dalyviams pagaliau pavyko patekti į Viliaus Orvido sukurtą Gaidžio koplyčią Salantų bažnyčioje, nes tik dabar kunigas rado jos pamestą raktą. Na, ir šiokį tokį sąmyšį Salantų valgykloje sukėlė tai, kad penketas kūrybinės grupės narių - vegetarai, o žemaičiai neįsivaizduoja troškinio be mėsos, taukų ar spirgų", - juokėsi Borisas. Na, jis nepasakė to, už ko iškart užkliuvo pašaliečio žvilgsnis - visi menininkai šįkart savo įnagiais ir siela "įsikirto" į akmenis, tarsi čionykštis peizažas, altoriai ir angelai būtų tik "šalutinis poveikis"...
Vidinis balsas
"Mano darbas vadinasi "Pranašas", - sakė vilnietė skulptorė Asta Vasiliauskaitė, apskritai pirmą kartą apsilankiusi Žemaitijoje. - Atsivežiau modernios skulptūros eskizą, kurį tikėjau įgyvendinsianti. Bet kai čia atvažiavau, apėjau ratais išsidėsčiusias akmenų kompozicijas, supratau, kad nereikia jokios konceptualaus meno invazijos. O kai tik pamačiau tą įstabaus grožio raudoną granitą, akyse iškilo Pranašo vizija. Devynios dienos - per trumpas laikas gimti skulptūrai, tačiau darbas ėjosi be kliūčių, kaip per sviestą.
Ką norėjau pasakyti savo pranašo lūpomis - ilga istorija, tegu kiekvienas sau atranda reikšmes. Tačiau ši vieta yra ta, kur vidinis balsas tampa itin intensyvus. Neapeliuoju į mistinius išgyvenimus, bet man net nereikėjo galvoti, fantazuoti, ką ir kaip iškalti... Įkvėpimas lydėjo kiekvieną darbo valandą.
Labiausiai įsistebeilijau į vieną iš Viliaus skulptūrų - Madoną, kur nė vieno kalto smūgio nebuvo suduota šiaip sau: tai tokia sublimacija, tiek į ją įdėta! Ir tai mane užkabino, ir jos veide - palaimos, harmonijos būsena (tiksliausias būtų rusiškas žodis "umomirotvarenije". Aš manau, kad padariau nemažą darbą ir, kaip natūraliame Viliaus akmenyje, tyčia palikau įrankio žymes..."
Tyras vanduo prigimties tirščiuose
Tapytojas Saulius Kruopis pirmiausia pasidžiaugė gera kompanija: "Nuotaika yra dvasinė išraiška, ir jeigu nėra kūrybinės bendrystės, tada tvyro įtampa, konkurencija ar liguisti dalykai. Juk kiekvienas menininkas yra savotiškas, ir jam rūpi žmogaus savybės, gyvi santykiai. Kad ir kokie būtų gražūs paveikslai - tai tik materija. Vilius rodė širdį, atvėrė ją aukštesniems dalykams, surado didžiausią žemėj vertybę - ryšį su žmogum", - samprotavo.
Sakė dirbąs su skulptoriais, tad skulptūriškai žiūrįs į akmenų krūsnis, išsidėstymo schemą. Tik pirmąją dieną tapęs karves ir abstrakciją - kad ranką "atmuštų".
"Atvažiavau su viena vizija, kuri man dar nenusileido, neapsireiškė, nors turiu tą paveikslą prieš akis, jis manyje užkoduotas. Tai kol kas tapau, ką gamta diktuoja, mokausi iš jos ir iš kolegų, kurių kiekvienas - nepakartojamas. Kas man suteikia naujų impulsų Orvidų sodybos įsčiose? Kiekvienas vienuolis kas rytą tą pačią maldą kartoja: pasikartojantys mieli veiksmai, tik jie mus daro gilesnius", - sakė dailininkas, neseniai tapęs Vokietijos menininkų kolonijoje.
"Ten tapiau mauduoles. Aplink visi vaikščiojo nuogi - laisvo kūno kultūra atseit. Todėl čia man - dovana pabūti vienam su savimi. Kuo gilesnis menininkas, tuo labiau ieško vienumos, kad nebūtų suterštas vanduo, kad išgirstum, kas tik tau išgirsti skirta."
Žymė
Jauniausia plenero dalyvė rygietė Viktorija Kosenko tik savo akvareles ir pasteles laikė namelyje; pati miegojo ant šiaudų palapinėj, kolegoms šaipantis - "kaip Leninas Razlive".
- Svetima nesijaučiau, nors viskas nauja. Lietuviai labai draugiški, atviri. Ir ta neįtikėtinai sakrali aplinka, pirmas įspūdis - labai stiprus, stulbinamas. Kol perpranti tas konstrukcijas, stulpus, formas, imi kitaip išgyventi tikrovę, ir tie akmenys nebebaugina. Visa ima atrodyti gyva, šviežia, ir nuolat mainosi apšvietimas, todėl turi žaibiškai reaguoti",- Vika prisipažino miegojusi vos po keturias valandas, nes reikėjo žiūrėti, kaip liejasi spalvos saulei tekant ir leidžiantis.
"Manau, įspūdžiai turi manyje suslūgti kaip tie akmenys, susiliet su ateities vizijomis, nes manau, kad ši viešnagė paliks žymę ne tik mano kūryboje, bet ir pasaulėžiūroje, - sakė ji.
Šventumo byla
"Aš ne kartą "žaidžiau" su mandalomis, man jose matyti pasaulio struktūra, todėl sukūriau "Dvigubą Viliaus mandalą", - grafikas Edmundas Birgėla sakė nuo savęs niekur negalintis pabėgt. Jungęs intensyvų piešinį ir laisvą atsitiktinį potėpį. Sudėtingai aiškino, ką piešinyje gesins, o ką aktyvins, kur turės atsirasti plona linija - debesų avinėliai... Supratau tik, kad sakralumas nėra pasaitas jo kūrybinei vizijai. Nors grafikas sutiko, kad pamėgtieji sodybos medžiai vėjyje primena angelo sparnus, nukirto: "Apie šventumą nereikia kalbėti. Juk būna: skamba muzika, bet muzikos nėra..."
Ir skulptorius Edvardas Racevičius, dabar gyvenantis Vokietijoje, ketino "daryti moderną", bet benzininiam pjūklui ūžiant, prabilo sodria, ekspresyvia liaudies meno kalba. Jis išskobė Ievą ir Adomą su Nukryžiuotuoju - primityvių Viliaus skulptūrų motyvais.
- Čia, pas Vilių, vasarą gyvendavom nuo 17-os metų, čia nutašyta iš ąžuolo ir antai pakrašty tebestovi mano pirmoji - Kristaus skulptūra. Ir net žiemą praleisdavau pamokas Balsio menų gimnazijoje, dėl to neleido laikyti baigiamųjų egzaminų, - sako Edvardas. - Nemanau, kad Vilius labai sureikšmino meną, jam patiko, bet jis sakė, kad duonkepys ir artojas, siuvėjas - kiekvienas toliau daro Dievo darbus. Ir kuo daugiau esam išsilaisvinę iš savo egoizmo, tuo prasmingesni tie darbai", - sakė skulptorius, išsitaręs, kad tokio žmogaus kaip Vilius jam neteko niekur kitur pasaulyje sutikti, nei tokio Mokytojo - jokiuose universitetuose...
Kam skambina varpai
Regina Donbrauskaitė-Plotnikova, net nejaučianti, kaip įsitaiso tapyti ant liepto ar ant lentų pašiūrės, akmenų luito, sakė: "Neapsivertė man čia pasaulis, jis turi savo taisykles ir atramos taškus. Bet žmonės tai keičiasi. Aš pernai čia jaučiausi kaip grįžus namo, o šįkart - visai be kompleksų, nors dirbu gal lėčiau. Mažiau žvalgaisi į detales, daugiau filosofinių apmąstymų. Sukūriau nemažą ciklą, kai kilo daug minčių apie akmenų gyvenimą - nuo negyvos formos iki kol žmogaus rankai prisilietus keičias ne tik akmens forma, bet jis virsta nelyg dvasia užpildyta amfora. Kasmet vis daugiau pajaučiu, pamatau, ir žinau, ką norėčiau pagimdyti... Visa aplinka skatina vidinius pasikeitimus, dvasinius ieškojimus; gal dalis jų čia ir užsibaigs, nes rasim atsakymus."
Tapytoja Skaidrė Butnoriutė akimis į drobę įsiverpia tik kai jos vyras Saulius per vaikelio pietų miegą sutinka šį prižiūrėti. Du vyresnieji sūnūs, ne vieną vasarą lakstę Orvidų sodyboje, mažajam broliui ir išrinko Viliaus vardą, tikindami, kad jis suteiks anam stiprybės.
- Negaliu be mėlynos spalvos: dangaus gilybė ir blyškumas, upės tyrumas... Be to, aš svajotoja. Per pirmą plenerą laukiausi, ir buvo toks slegiantis tas akmenų sunkumas. Vėliau išgirdau autentiškų pasakojimų apie Vilių, koks jis buvo pokštautojas. Nutapiau jūros tolumas ir varpus; po žmogaus netekties liko jo darbai, žodžiai, kurie ir šiandie mus linksmina... Ant visų mūsų kapų bus tas akmenėlis uždėtas, tačiau jį su metais apsivys ir nustelbs žolė...
Vokietė tapytoja Karina Stangle, gimusi Karaliaučiuje (Kenigsberge) ir dar kelerius metus gyvenusi jame, kol miestas buvo subombarduotas, jaučia nostalgiją savo kraštui. Tačiau pirmiausia ji atvyko į Žemaitiją.
- Lietuvių dailininkų darbuose - totalus gamtos viešpatavimas. Gyvenu Štutgarte, ten labiau mėgsta abstrakčią dailę, - sakė Karina. - Aš esu pragmatikė ir materialistė, tačiau mane labai sužavėjo ši beribė dangaus, laukų plynė, ir tie akmenų vartai, pastatyti taip, kad lįsdamas pro juos, žmogus pamina savo puikybę, tarsi nusilenkia aukštesnei jėgai. Mane stebino ta daugybė kryžių, šviesos ir tamsos kontrastai. Kai kurie akmenys čia - pilkų ir melsvų tonų, bet kartais matai juos kaip ryškias dėmes, kuriose dar gali kai ką įskaityti. Juos pati gamta gražius sukūrė, o žmogus dar iškalė įspūdingus monumentus. Ir tai - didelė jėga! - sakė Karina.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą