Kareivinės, virtusios universitetu

Šį kartą - V. Vareikio straipsnis apie sovietinę armiją.

Eilinių pokyčiai nepalietė

1955-1958~m. SSRS Komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas įvykdė karinę reformą ir sumažino kariškių skaičių daugiau nei 2,1~mln. žmonių, o 1960~m. pradžioje - dar 1,2~mln. Iš viso armija sumažėjo nuo 5,8 mln. "šaltojo karo" įkarštyje iki 2,4 mln. žmonių 1960 m. Buvo sujungtos Gynybos ir Karinio jūrų laivyno ministerijos. Daugelis kariškių buvo atleisti be pensijų, išeitinių pašalpų ir socialinių garantijų. Padidėjo išleidžiamų į atsargą karininkų aprūpinimo butais poreikis, kuris gulė ant pečių vietinėms administracijoms.

Kariškiams apsigyventi Sovietų Sąjungos vietovėse, išskyrus Maskvą, Leningradą ir Kijevą, nebuvo jokių apribojimų. 1961~m. Lietuvos SSR Ministrų Taryba nutarė, kad Klaipėdoje ne mažiau kaip 4~proc. naujai pastatytų butų privaloma atiduoti paleistiems į atsargą kariškiams.

Pokyčiai SSRS karinėje doktrinoje, kai buvo mažinamos ginkluotosios pajėgos ir karinis biudžetas, smarkiai nepakeitė Klaipėdos karinio miestelio gyvenimo ritmo, nors kareivių ir karininkų skaičius sumažėjo. Karininkai kartais išrgyveno dėl karjeros, tačiau privalomą trejų metų karinę tarnybą atliekantiems kareiviams viskas tekėjo įprasta vaga ("Kareivis miega, tarnyba eina"). Leidimas išeiti už kareivinių teritorijos į miestą, kuriame būtų galima paragauti ledų, prisivalgyti bandelių, išgerti limonado, nueiti į kiną, jei pavyks - pasigerti ar susirasti moterį - tokie paprasti buvo kareivio džiaugsmai.

"Karas viską nurašys"

Iki 7-ojo dešimtmečio vidurio, kai vietoje trejų privalomos karinės tarnybos metų buvo įvesti dveji, retai pasitaikydavo nestatutinių santykių, kurie sustiprėjo, kai iš karinių divizijų sudėčių buvo išskirti mokomieji batalionai. Daugelis karininkų buvo kariavę fronte, gerai išmanė karinę techniką ir apmokymo subtilybes, o karo patirtis formavo paprastesnius ir nuoširdžius santykius bendraujant su kareiviais.

1981-1982 m. raudonosiose kareivinėse tarnavęs istorikas Romaldas Adomavičius, paimtas į karinę tarnybą kaip "kadrinis" karininkas tuomet, kai sovietinei armijai dėl karinių veiksmų Afganistane pradėjo trūkti karininkų, prisiminė, kad nestatutinių santykių divizijoje pasitaikydavo. Kartais jauni kareiviai prašydavo karininkų naktinio budėjimo metu užsibūti patalpose ir iki ryto negrįžti į kareivines, nes nebuvo įvykdę "senių" užgaidų (išplovę kojinių, išvalę tualetų ir pan.).

Sargyba prie posto Nr.1 (divizijos kovinės vėliavos) kareivių nebuvo mėgstama - nuolat pro šalį vaikščiojo karininkai, tad reikėjo būti pasitempusiam ir atidavinėti pagarbą. Tačiau budima buvo prie svarbiausio karinės dalies simbolio, nes praradus vėliavą kaltininkai turėjo būti teisiami karinio tribunolo, o karinė dalis išformuojama.

Organizacinę kareivinių gyvenimo struktūrą reglamentavo Karinių pajėgų vidaus tarnybos statutas. Kareivinėse kiekvienoje kuopoje būdavo "Lenino kambariai", kuriuose vykdavo politiniai ir kultūriniai užsiėmimai, ginklų, kuopos ir asmeninių daiktų saugojimo, kanceliarijos kambariai, patalpos, skirtos higieniniams poreikiams, ginklams valyti, rūkymui ir batų valymui.

Kiekvienas batalionas kareivinėse turėjo atskiras patalpas vadovybei, bataliono štabui, karininkų pasitarimams ir poilsiui. Kiekvienam kareiviui miegamuosiuose pagal normatyvus turėjo būti skirta 2,5-4 kv. m ploto. 10 dešimtmečio pradžioje, kai kareivinėse kariškių gerokai pagausėjo, vietos pradėjo trūkti. Iki 7 dešimtmečio vidurio tualetai buvo atskirame pastate, vėliau kareivinėse buvo įrengti tualetai - pagal normas kuopai turėjo būti įrengta viena atskira kabina su unitazu (vadinamu "očko") ir vienas pisuaras 10-12 žmonių.

Maitinimasis kariuomenėje taip pat buvo griežtai reglamentuotas - pusryčiai, pietūs, vakarienė nustatytu laiku. Maistą tikrindavo pulko vadas arba jo paskirtas asmuo. 9 dešimtmečio pradžioje pietums kareiviai gaudavo sriubos ir antrą patiekalą iš bulvių ir paprastai riebios mėsos. Vakarienei dažnai būdavo patiekiama žuvis (stauridė, sardinė ir kitos paprastesnės rūšys.) Geresnė mėsa "nueidavo" viršininkams ir būdavo parduodama "į šalį".

Stagnuojančios sovietinės sistemos vartotojiškos elgesio nuostatos prasiskverbė ir į kariuomenės dalis. 1982 m. kareivinėse buvo dislokuota vos apie 300 kareivių, batalionai susidėdavo iš 30 žmonių, o kai kada juos sudarydavo vos vienas vairuotojas. Garažuose tuo metu stovėjo vos apie tuziną tankų. Dėl karo Afganistane trūko ir karininkų - 1982 m. kareivinėse jų buvo apie 50. Tad sumažėjusiam žmonių skaičiui "taupiai" dalinant maistą, per dieną nuo divizijos buvo galima sutaupyti pusę paršo. Armijoje viena didžiausių kareivio svajonių buvo įsitaisyti "duonos pjaustytoju" ("cleborez") - pjaustyti duoną ir dalinti sviestą.

Atrodo, jog divizijoje nieko netrūko - nei degalų, nei atsarginių detalių, nei maisto. Tiesa, karininkams ir jų šeimoms trūko gyvenamojo ploto. Kai kurie karininkai gyvendavo kareivinėse. Tačiau būrio vado, leitenanto alga kartu su priemoka už laipsnį siekė 250 rublių, o kuopos vado - 275 rublius. Tuo metu kolūkietis gaudavo 60-70 rublių, kvalifikuotas darbininkas - apie 150-180 rublių, atsakingas Komunistų partijos funkcionierius - 400-500 rublių per mėnesį.

Be to, karininkas per metus gaudavo tris aprangos komplektus (lauko, kasdieninės ir paradinės). Kai kurie karininkai nesisiūdavo paradinės uniformos, o paimdavo medžiagos atraižą.

Kariška žieminė apranga "plašč palatka" buvo labai vertinama žvejų, o pats geriausias "laimikis" buvo tankisto striukė pūkiniu pamušalu. Tokie daiktai, kaip kariški kastuvėliai, diržai, dingdavo iš divizijos sandėlių, tačiau armijoje sakydavo "karas viską nurašys"...

Rikiuotės pratimai, žygiavimas į valgyklą ir iš jos, karinės priesaikos priėmimas, iškilmingos rikiuotės ir paradai vykdavo karinio dalinio aikštėje. Čia kareiviai, karininkų ir kartais artimųjų akivaizdoje iškilmingai priimdavo karinę priesaiką, kuri pasibaigdavo žodžiais - "jeigu aš sulaužysiu šią iškilmingą priesaiką tegul mane pasiekia (postigajet) tarybinės liaudies bausmė, visuotinė neapykanta ir darbo žmonių panieka".

Lietuvių karininkų kareivinėse Klaipėdoje 8 dešimtmetyje buvo nedaug. 1982 m. iš 50 karininkų, 22-ajam artilerijos pulkui vadovavo lietuvis majoras, o klubui - lietuvis leitenantas. Reinas Taagepera ir Romualdas Misiūnas pastebėjo, kad carizmo ar ankstyvojo bolševizmo laikais Pabaltijo regionas teikdavo Rusijos armijai daug karininkų, tačiau SSRS kariuomenėje etninių baltijiečių, turėjusių aukštesnį nei pulkininko laipsnį, 8 dešimtmetyje kažin ar susidarytų daugiau nei pustuzinis.