"Kas yra žmogus, kad jį atsimeni?.."

Aušra Grigaitienė sakė savo vietos gyvenime ilgai neradusi. Šeimą turėjo puikią - džiaugėsi vyru, sūnumis, o štai vidinės realizacijos stigo. Impulsą suteikė susitikimas su Loreta Bartkevičiūte-Valiene. Dirbdama pardavėja sakralinių reikmenų parduotuvėje, ji matė Loretos darbus, pilnus gyvybės, ir labai jais žavėjosi. Žavėjosi tiek, kad pati pabandė pabandyti sukurti arnotą. Ir sukūrė. Bet pripažįsta padariusi klaidą: "Susigriebiau ir padariau. Bet pamačiau, kad man trūksta profesionalumo", - prisipažino moteris.

Mokslai

Tai suvokusi, Aušra Grigaitienė įstojo į Nijolės Dubickienės siuvimo, modeliavimo ir sukirpimo mokyklą. Joje ji mokėsi dvejus metus. Ir Nijolę Dubickienę ji laiko Mokytoja iš didžiosios raidės.

Čia Aušra išmoko ne tik amato. Ji sako, kad šios dvi moterys, Loreta ir Nijolė, buvo ir tebėra švyturiukai jos dvasios augimo ir grūdinimo kelyje. Apskritai, pasak Aušros, kiekvienam iš mūsų įtakos turi daugybė žmonių: jų indėlis į sielos aruodus yra labai didelis, gal tik ne visada sugebama jį įvardyti.

Paieškos

Aušra Grigaitienė savo namuose Melnragėje rodė, kokias užuolaidėles yra numezgusi, stalo, komodų servetėlės. Apmezgusi ir savo tris vyrus. Aušra teigė, kad rankdarbiai - jos antrasis prigimimas. Tačiau kai reikėjo rinktis būdą, kaip dekoruoti liturginius drabužius, moteris ilgai laužė galvą - kaip siuvinėti. Ji linko į siuvinėjimą kryželiu. Bet tai Lietuvoje tarsi ir nebranginama, tarsi per prasta. Bet atsakymai ateina patys, ir dažniausiai neįprastu būdu. Loreta padovanojo Aušrai albos apačios dekoro juostą iš Tėvo Stanislovo muziejaus. Ji buvo siuvinėta... kryželiu. Aušra ties ta juosta ilgai rymojo, galvodama, kiek laiko vienuolės turėjo ją siuvinėti. O paskui nusprendė, kad tai ir yra atsakymas, kaip ji turinti dirbti. Jį tik sutvirtino atvirukas su Tėvo Stanislovo atvaizdu. Jo stula taip pat buvo siuvinėta kryželiu.

Darbas

Pernai lapkritį vienuoliai Aušros paprašė sukurti liturginius drabužius. Jie dar nėra baigti iki šiol. Pasak Aušros, jeigu ji gatavai turėtų medžiagas, visus siuvinėjimui reikalingų siūlų atspalvių kamuoliukus, tereikėtų tik sėsti ir dirbti, tai užtruktų du tris mėnesius. Tačiau taip nebūna. Aušra ieškojo drobės audėjų, kurie galėtų nuausti būtent tokią drobelę, reikalingą liturginiam drabužiui. O audėjai iš Jakų Audronė ir Algis Macijauskai net mėnesį sugaišo vien perverdami ir derindami tokiam audimo būdui stakles. Teko pasukti galvą, kaip susitvarkyti, kad liturginio drabužio pakraščiuose išvengtų lenkimo. Sugalvojo siūlę. Ji padaroma siuvimo mašina, tačiau toji siūlė sisigarbanotų, jeigu nebūtų dar penkių gruntinių siūlių. Ir tokių subtilybių, siuvant liturginius drabužius, labai daug.

Įvertinimas

"Mokau, mokau, o tu vis tiek dirbi savaip", - toks Loretos Bartkevičiūtės-Valienės darbų įvertinimas Aušrai buvęs didžiausias komplimentas. Mokinė daug ko išmoko iš jos, bet ieško ir savojo kelio.

Aušrai Grigaitienei svarbūs ir kitų žmonių vertinimai. Kai kurie net nesupranta, kad siuvinėta rankomis. Arba mano, kad austa juosta prisiūta. Kiti mano, kad siuvinėta mašina. Tik žmonės, kurių aplinkoje yra buvę siuvinėtojų ar mezgėjų, iš karto atskiria rankų darbą. Aušrai net sukėlė juoką, kai viena moteris labai dalykiškai teiravosi paslapčių, konstatuodama: "Tai tu arnotams nuperki juostas, o paskui prisiuvi kutus?"

Kaip viskas paprasta greito maisto, greitų susitikimų ir greitų išsiskyrimų amžiuje...

Ritualai

Kai ponios Aušros paklausiau, ar laikosi kokių ritualų prieš pradėdama darbą, ji pasakė, kad tai asmeniška.

Miegoti eina išvargusi, bet rytą džiaugiasi, kad vėl darys tą patį. Ir tai esąs surasto kelio ženklas.

Paroda

Aušra Grigaitienė rodė kvietimus į parodą, skelbimus bažnyčioms, savo motto, kuris bus pakabintas parodoje. Visa tai padarė sūnūs - penkiolikmetis Paulius ir septyniolikmetis Mantas, pasitelkę kompiuterį. Vyras Vytautas kūrė stovų, ant kurių parodoje bus užvelkami arnotai ir albos, projektus, ieškojo stalių. Trys Aušros vyrai perėmė ir dalį namų ruošos. Aušra, žinoma, džiaugiasi tokiu šeimos palaikymu.

O pati ieškojo ir atrado motto savo parodai: "Kai pasižiūriu į tavo dangų, tavo pirštų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, - kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpinies?" ps.8,4-5.

Mums kalbantis Aušra neminėjo žodžio "pašaukimas" Ji nemėgsta pompastikos. "Nemanau, kad kitų darbai yra mažiau verti. Kiekvienas, net pats menkiausias darbelis, yra vertingas, jei jis atliktas su įkvėpimu ir meile. Meile žmonėms. O per juos ir Aukščiausiajam."