Kelias į tikėjimą - per Memelio bažnyčią

Šiuos Birmingamo arkivyskupo Viljamo Bernardo Ulatorno (William Bernard Ullathorne) biografijos faktus žinantys šiandienos šventikai susidomėjo minėtosios bažnyčios istorija.

Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas Petras Tverijonas kreipėsi į klaipėdietį istoriką Vygantą Vareikį, prašydamas jo nurodyti, apie kokią bažnyčią galėtų eiti kalba. Jos vieta ir istorija esą labai domisi dabartinis Birmingamo arkivyskupas Bernardas Longlis (Bernard Longley) - beje, didelis lietuvybės mėgėjas. Šį rugpjūtį jis ketina lankytis Lietuvoje, galbūt - ir Klaipėdoje.

Užduotis nustatyti katalikų bažnyčios vietą nebuvo sudėtinga. Johano Zembrickio raštuose minima, kad Memelio katalikų bendruomenė susiformavo XVIII a. pusėje iš žemaitiškos kilmės Krūmamiesčio (dabartinio Naujamiesčio - rajono tarp Danės ir dabartinių S. Šimkaus, S. Daukanto ir K. Donelaičio gatvių) darbininkų bei Klaipėdoje tarnavusių lenkų kareivių.

Ilgą laiką savo bažnyčios poros šimtų žmonių bendruomenė neturėjo, o dvasiniais jos reikalais rūpinosi Kretingos vienuolyno bernardinai, laikę pamaldas tai pilyje, tai Krūmamiestyje. Ilgainiui melstis pilyje buvo uždrausta, mat avarinė jos būklė kėlė grėsmę tikintiesiems. Be to, Friedrichui Didžiajam Kretingos vienuolių dalyvavimas miestelėnų sielovadoje buvo ne prie širdies - jis nenorėjo saviškių sielų ganymo patikėti kitos valstybės gyventojams.

Šiuo tikslu iš Tilžės buvo pakviesti jėzuitai. 1782-aisiais bendruomenei buvo paskirtas tuščias sklypas Krūmamiestyje - tuomet tai buvo miesto pakraštys. Čia pastatyta medinė bažnyčia. Medieną jai daugiausia dovanojo pirkliai, o karalius skyrė 1000 talerių ir vargonus. Po dvejų metų bažnyčia buvo pašventinta. Jos piešinių neišliko, tačiau spėjama, kad ji buvo statyta pagal anuometes liaudies architektūros tradicijas.

Manoma, kad būtent šioje bažnyčioje apie 1821-uosius apsilankė 15-metis jūreivis V. B. Ulatornas, į Memelį atvykęs laivu. Vyriausiojo iš dešimties sėkmingo Jorkšyro grafystės bakalėjos prekeivio vaikų laukė apskaitininko vieta tėvo versle. Tačiau polėkio kupiną jaunuolį labiau viliojo vandenyno platybės. Šeima neprieštaravo jo pasiryžimui ragauti jūreivio duonos, ir kelerius metus Viljamas dalyvavo reisuose į Viduržemio jūrą ir Baltiją.

Viešnagė Memelyje buvo paskutinė jo, kaip jūrininko, kelionė. Po širdį suvirpinusių pamaldų vietinėje bažnyčioje jis paprašė bičiulio religinio turinio lektūros ir į gimtinę grįžo tvirtai apsisprendęs tapti dvasininku. 17-os V. B. Ulatornas nuvyko į benediktinų bendruomenę Daunsaide (Downside). 1831-aisiais jis buvo įšventintas į kunigus.

Po poros metų V. B. Ulatornas, kaip Romos katalikų kapelionas, išvyko į Australiją, kur tuomet plėtėsi pirmoji Europos kolonija - Naujasis Pietų Velsas, mums pažįstamas kaip Sidnėjus. Koloniją tuomet daugiausia pildė iš Didžiosios Britanijos ištremti nuteistieji. Čia jis rūpinosi ne tik sielovada, bet ir mokyklų steigimu, siekė, kad būtų gerinamos nuteistųjų transportavimo sąlygos, kurios tuomet buvo apgailėtinos.

Į Angliją jis grįžo po beveik dešimtmečio. 1850-aisiais jis tapo pirmuoju Birmingamo arkivyskupu po katalikų hierarchijos atkūrimo Didžiojoje Britanijoje. Per tris dešimtmečius trukusį jo vadovavimą buvo pastatytos 67 naujos bažnyčios, 32 vienuolynai ir apie 200 misionierių mokyklų. V. B. Ulatornas mirė 1889-aisiais.