- O ką verčia daryti šešėlis? Kopijuoti. Bet to fakto bijoti nereikia. Kultūrinės "vagystės" procesas lavina skonį. Svarbu tai, ką paimi iš geriausiųjų, vėliau adaptuoji, ir kaip tai išsikristalizuoja tavame kelyje. Esminis dalykas - ieškoti dalykų, apie kuriuos dar nebuvo kalbėta", - sakė režisierius.
Kretingiškio, režisūros studijas Klaipėdoje baigusio vaikino pasiekimai jau dabar nuteikia viltingai. Vaikino diplominis spektaklis pagal N. Gogolio "Pamišėlio užrašus" nukeliavo į teatrų festivalius Maskvoje ir Makedonijoje. Maskvoje sukurtas monospektaklis pagal A. Kamiu "Krytį" sėkmingai rodomas Rusijos sostinės teatruose, o vaidinimas apie K. Binkį ir jo kūrybą "Keturiais vėjais" lėmė dar kartą bendradarbiauti su Jaunimo teatru.
- "Keturiais vėjais" tapo sėkmingu repertuariniu Valstybinio jaunimo teatro spektakliu. Ar jis buvo pristatytas klaipėdiečiams?
- Galvojau į uostamiestį šį spektaklį atvežti, bet, pasirodo, tai žvėriškai brangu, mažėja kultūrinio produkto vartotojų. Spektakliui "Keturiais vėjais" reikalingas paviljonas, netelpa į dabartinius standartus, kai visa scenografija - projektorius ir dvi kėdės.
Ar rekonstruojamas Klaipėdos dramos teatras - didelis skaudulys?
Kad ir kiek būtų šnekama apie pilnatvišką teatro gyvavimą uostamiesčio kultūriniame gyvenime, tai netiesa. Jam reikalingi namai. Klaipėda unikali tuo, kad teatras čia yra pirmesnis už bažnyčią. Vilniuje traukos vieta - Katedra, Kauno miesto širdyje taip pat yra bažnyčia, o mūsų pagrindinėje miesto aikštėje įsikūręs teatras; ir taip jau nuo Memelio laikų.
Kuo gyveni dabar, kokie darbai laukia?
Tikiuosi, kad jau rudenį Klaipėdos dramos teatre galėsiu startuoti su nauju britų dramaturgo M. Ravenhilo monospektakliu, kurį repetuoju su Igoriu Reklaičiu. Po to Kauno dramos teatre statysiu trijų veiksmų klasikinę dramą teatro 90-ies metų jubiliejaus proga. Kalbuosi ir su Šiaulių dramos teatru. Sezono pabaigoje bendradarbiausiu su Jaunimo teatru.
Tačiau planų nuolatos dirbti Klaipėdos dramos teatre neatsisakai?
Mūsų šalis tokia maža, ir režisierių kaita Lietuvos teatruose turi savų pliusų ir minusų: jie dirba su terminuotomis sutartimis. Kodėl gi nepakeitus veiklos vietos?
Tačiau vis nepamirštu minties, jog "senis" Klaipėdos dramos teatras, puikiai įsitvirtinęs Vakarų Lietuvos regione, ir iš esmės neturi konkurentų. Manau, kad ateityje šio teatro laukia nauja era, daug kas pasikeis, kai jis atsinaujins, todėl tikiuosi jame dirbti.
Daugybė darbų skirtinguose teatruose įrodo, kad jaunam menininkui būti pripažintam irgi įmanoma?
Visa dabartinė Lietuvos režisierių plejada yra baigusi Maskvos arba tuometinio Leningrado teatrinius institutus. Tik per tą lietuviškos metaforiškos ir rusiškos klasikinės manieros sintezę Lietuvoje turime būtent tokį teatro veidą.
Ar labai sunku atkreipti didžiųjų teatrų dėmesį?
Bėda, kad jauni kūrėjai dabar painioja terminą "piaras" ir darbą vardan savo tikslo. Dažnai pradedantį menininką persekioja nepasitikėjimo savimi jausmas, nes pirmoji režisierių lyga yra labai stipri. Kartais tiesiog bijoma eksperimentuoti ir ieškoti. O Lietuvoje ar Klaipėdoje reikia būti drąsiam, novatoriškam, stengtis parodyti kad esi, ir esi pasiruošęs priimti iššūkius.
Kokių pokyčių pastebėjai Klaipėdos teatriniame ir akademiniame gyvenime?
Džiuginančių. Šiandien prasideda festivalis "Belsti, kol atidarys", kurio metu bus pristatomi baigiamieji režisūros studentų darbai. Keli KU Menų fakulteto studentai sukuria kultūrinį reiškinį, kuris gali būti labai svarbus, jei taps tęstiniu. Tai rodo, kad ne tik Vilnius gali išdidžiai paskelbti - tylos, ateina režisieriai. Kūrėjui labai svarbu rasti žiūrovą, žmogų, su kuriuo gali kalbėtis, nes teatras nėra monologas, tai dialogas, reikalaujantis oponentų.
Pagirtina ir mokymosi procese atsiradusi Klaipėdos dramos teatro aktorių intervencija. V. Anužio kursas, R. Šaltenytė, N. Savičenko, D. Meškauskas, I. Reklaitis, E. Bražys - visi jie prisidėjo prie suvokimo, kas yra profesionali scena ir kiek jai reikia atiduoti.
Kokia tavo teatro vizija?
Stengiuosi išvengti gairių nusakymo. Teigdamas, kad tave domina socialinis teatras, apsiriboji, kad nieko, išskyrus šiuolaikinę rusų dramaturgiją, kur egzistuoja atskira keiksmažodžių kalba ir daug brutalumo, nestatysi. Tačiau man įdomu, kad medžiaga būtų aktuali. Svarbu, ar yra mintys, vienijančios mus šiandien, kuriomis galime sekti, ar yra idėja, kuri gali užvaldyti žmones. Dabar gyvename tokiame laike, kai tampa įprasta kopijuoti, daryti dublikatus. Kad nepasiklystume ir suvoktume, kas yra vertinga, reikalinga atsvara.
Tikri dalykai - meilė, garbė, pasišventimas, heroizmas nuolatos įsirašo į istoriją. Tai paskatino pačiam parašyti pjesę spektakliui "Keturiais vėjais". Jau tada pamėginau rasti sąsajas su herojumi "tada" ir herojumi "šiandien". Pabandyti suvokti, ar dar yra tokių žmonių, kurie vardan visuomeniško tikslo gali paaukoti save.
Esi patriotas?
Niekada neišvažiuosiu iš savo šalies į Ispanijos plantacijas. Geriau čia gausiu keturiskart mažiau, bet padarysiu kažką naudingo savo šaliai, taip bent iš dalies prisidėdamas prie tų herojų, apie kuriuos noriu kalbėti. Mane džiugina, kai žmogus pajaučia nuskaidrėjimą, postūmį padaryti tai, ko prieš tai nesiryžo. Dažnai negatyviąja prasme egzistuoja toks reiškinys kaip kosmopolitizmas. O koks tai žmogus? Keistas individas, kuris atsako už savo užpakalį ir lagaminą po juo. Svarbus ir primirštas dalykas yra vienybė.
O dabar ar dar turime tokių herojų?
Reiktų labai gerai pagalvoti prieš atsakant, kas yra Lietuvos herojus. Turime tik masinį produktą, kuris dažniausiai būna iš filmų: gražų, gerai apsirengusį ir raumeningą, tik kad užsidegimo jam maža. Tačiau net ir šie herojai dažniausiai importuoti. Todėl ir norisi pačiam ieškoti sąsajų ir iš dalies tapti rodykle kitiems.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą