Diskotekos senajame Šaulių gatvės "bravore", legendinė "Prieplauka", Jūros šventė ir net istoriškai po miestą "migruojančios" "čeburekinės" gali būti mokslinių tyrimų objektai. Galimybę garsiai deklaruoti asmeninių prisiminimų ir sentimentų reikšmingumą uostamiesčio universiteto sociologui Liutaurui Kraniauskui ir filosofui Aldžiui Gedučiui atvėrė Lietuvoje dar ne itin populiari miestų sociokultūrinių tyrimų sritis. Ja besidominti komanda plėtoja iki šiol tik neformaliai gvildentą požiūrį į Klaipėdą kaip į miestą su tūkstančiu veidų - nes kiekvieno iš mūsų sąmonėje jis yra vis kitoks.
Pernai šešių mokslininkų grupė, vadovaujama L. Kraniausko, pradėjo tyrimų projektą pavadinimu "Klaipėdos raida 1990-2010 m.: nuo sovietinio industrinio uosto link multikultūrinio lietuviško miesto", kuris pelnė Lietuvos mokslų tarybos finansavimą.
Kitų metų pabaigoje jis turėtų finišuoti monografijos pavidalu, o iki tol "Vakarų ekspreso" puslapiuose bus publikuojamos šio darbo ištraukos.
Bičiuliai neskubina įvykių, tačiau jau dabar matyti, kad būsimoji knyga sudomins kiekvieną miestelėną, kuriam Klaipėda ir klaipėdiečiai reiškia kiek daugiau nei geografinį tašką ir kaimynus. Šią savaitę "Urbanofilų" judėjimo, kuris rengia neformalias diskusijas apie miestą kaip fenomeną, inicijuotame susitikime savo įžvalgomis apie Klaipėdos vystymąsi, pagardintomis asmeniniais prisiminimais ir humoru, dalijęsi projekto iniciatoriai sulaukė nemenko dalyvių susidomėjimo.
"Bet man nereikia kitokio judėjimo, - pečiais trūktelėjo L. Kraniauskas, susitikime nuskambėjus minčiai, kad populiarioms šventėms ir kitokiems reiškiniams nenatūraliai gulant į linijinio miesto struktūras, Klaipėdos situacija ima priminti šizofrenišką blaškymąsi, prasilenkiantį su natūraliu harmonijos siekiu. - Tegul jis vyksta taip, kaip vyksta. Nenoriu, kad architektai primestų man, kaip turėčiau judėti!"
Ar patys savo ruožtu Klaipėdai tyrimuose taikote kokią nors hipotezę, ar priimate miestą tokį, koks jis yra? - teiravomės L. Kraniausko ir A. Gedučio.
L. Kraniauskas: Hipotezė slypėjo projekto pavadinime. Bet, pradėjus darbą, ėmė veikti ir kritinis požiūris. Supratome, kad šia pavadinimo formuluote sėkmingai eksploatuojame tuos pačius mitus, kuriuos atpažįstame ir dekonstruojame savo tyrimuose: miesto vystymąsi mėginame įsprausti į atpažįstamas ir žinomas vėžes. Tad ėmėmės dar labiau akcentuoti tyrimų esmę - surinkti empirinę medžiagą ir konstruoti Klaipėdos paveikslą be išankstinių prielaidų. Juk jeigu tik tokių turi, greičiausiai nesunkiai sugebėsi jas įrodyti.
A. Gedutis: Kalbant apie antrąją pavadinimo dalį, jau dabar drąsiai pasirašyčiau po teiginiu, kad Klaipėda nėra multikultūrinis miestas, mat čia sugyvenančios kultūros yra uždaros. Štai, pavyzdžiui, besidomintieji žino, kad mieste rengiamos totorių dienos. Tikriausiai ne vienam tai atrodytų visai įdomus renginys, tačiau realiai jame dalyvauja daugiausia vien patys šios bendruomenės atstovai. Lietuvių ir rusakalbių bendruomenės taip pat gyvena greičiau lygiagrečiai, tarsi nesusisiekiantys indai.
Štai kad ir maisto kultūra: mieste yra daug kinų restoranų, keletas vietų, siūlančių sušius, netrūksta picerijų ir kebabinių - šis gastronominis žemėlapis visiškai nėra nuspalvintas vietos bendruomenių ypatumų, neatspindi jų kultūrinės įvairovės, greičiau primena miestą be specifinės tapatybės. O jau jūrinė kultūra jame tikrai nedominuoja - po privatizacijos iš miesto dingo ir jūriniai kavinių pavadinimai: "Bangpūtys", "Regata" ir taip toliau... Ypač iškalbingas derinys, iliustruojantis Klaipėdos vertybinę ir komercinę dabartį, vieno iš kalbintų žmonių nuomone, yra pagrindinėje miesto aikštėje įsikūręs kinų restoranas pavadinimu "Taravos Anikė".
Pasiklausius jūsų, akivaizdu, kad tereikia pakeisti požiūrį, kad tą patį miestą pamatytum kitokiu kampu, o jo gyvenime įžvelgtum iki šiol nepastebėtų dėsningumų. Kaip sumanėte imtis šios tyrimų krypties?
L. Kraniauskas: Lietuvoje po truputį imama domėtis miestais, ypač posovietiniu jų gyvavimo etapu. Daugiau pasirodo publicistinių straipsnių, todėl nutarėme pažvelgti į miestą iš mokslo pozicijų. Istorikai kalba apie praeities Klaipėdą, o dabarties gyvenimas, aprašomas žurnalistų ir eseistų, teka nesulaukdamas akylesnio požiūrio, siekiančio nustatyti, kas vyksta su visuomene. Tad mes gerąja prasme sunerimome.
Tikiuosi, pritaikę teorinės analizės schemas, galėsime apibendrinti mūsų patirtį ir Klaipėdos pagrindu sukurti sociokultūrinį modelį, pasakojantį, kas nutinka miestams, žlugus sovietinei sistemai. Jį ketiname pristatyti akademinei bendruomenei, o tada bandyti testuoti idėjas kituose Baltijos jūros regiono uostuose: tarkime, Gdanske, Gdynėje ar Liepojoje, kurie gali būti patyrę ką nors panašaus.
Tyrimams renkame įvairiausią informaciją, atskleidžiančią Klaipėdos situaciją skirtingais pjūviais. Tai gyventojų kaitos, gimstamumo statistika, duomenys apie darbo užmokesčio dydį, nusikalstamumą, nedarbą, emigraciją, ekonominę miesto kaitą. Tik vengiame specifinių ekonomikos temų, pavyzdžiui, privatizacijos ir uosto reikšmės nuodugnaus socioekonominio vertinimo. Analizuojame žiniasklaidos pranešimus - nagrinėjamo laikmečio medžiaga yra labai gyva; svarbu, kaip įvykiai pristatomi žiniasklaidoje, kokios kalbėjimo klišės dominuoja, kokios vyksta diskusijos apie miesto tapatybę...
Ar būtent dėl šios medžiagos "gyvumo" jos neskuba imtis istorikai?
A. Gedutis: Pažvelkime į holokausto Lietuvoje temą: istorikai tik dabar pradeda nagrinėti ir skelbti šią medžiagą, taigi turėjo praeiti 70 metų, kol ji įgijo galimybę patekti į viešąją apyvartą, nesibaiminant audringos tautiečių reakcijos. Miestų atveju gal nėra tokios trauminės patirties, tačiau istorikai tikriausiai tiesiog laukia, kol išsigrynins faktai. O mums nuomonė daugeliu atvejų už juos net įdomesnė, nes atspindi subjektyvumą: "mano", "tavo", "jo" miestą...
Tačiau jau dabar yra labai daug neužfiksuotų dalykų, o istorija, kuri yra žinoma tam tikros kultūros žmonėms, rizikuoja po kiek laiko likti neprieinama. Ypač kalbant apie 1992-1993 metus, kai dar nebuvo galimybės pasitelkti skaitmeninį formatą informacijai saugoti. "Bohemijos" "bravore" Šaulių gatvėje vykę "tūsai" - vienas iš tokių dalykų. Apie jį kol kas sužinoti dar galima, beje, tik iš pirmų lūpų. Bet dabartinis 30-metis vargu ar galėtų ką pasakyti apie menininkų grupes "Prarastoji karta" bei "Doooooris" ir turėtų gerokai pavargti, kol interneto archyvuose rastų apie juos informacijos.
L. Kraniauskas: Be laiko distancijos, paminėčiau ir metodus, kurie daugeliui kolegų iš istorijos baro pasirodytų labiau kūrybiniai, nei moksliniai. Pavyzdžiui, nemažą dalį mūsų darbo sudaro interviu su įvairiausių Klaipėdos socialinių grupių atstovais.
Kas diegia "liberalios", "multikultūrinės" Klaipėdos sąvokas, anot jūsų, savo esme prasilenkiančias su miesto tikrove?
L. Kraniauskas: Nagrinėjant keliolikos metų žiniasklaidos turinį, matyti, kaip konkrečiu laikotarpiu pasirodo straipsnių specifine tematika, kaip ilgainiui ši tematika ir požiūris nunyksta. Tačiau poveikis lieka.
Kita vertus, daugelis miesto gyvenimo aspektų leidžiasi lengvai politizuojami: kalbu ne apie jų pasitelkimą vietos politinių jėgų rinkiminėje propagandoje, bet apskritai apie visuomeninės reikšmės suteikimą. Įvairios interesų grupės taip pat linkusios puoselėti vieną ar kitą socialinį fenomeną. Tarkime, kultūrininkų bendruomenė linkusi akcentuoti buvusio miesto vadovo Alfonso Žalio nuopelnus uostamiesčio istorijoje, Klaipėdai iš vadinamojo "mariakų" miesto tampant Vakarų Lietuvos kultūros centru. Šitaip formuojasi lokali mitologija.
Be to, kartais pačios sąvokos yra tokios plačios, kad į jas galima sudėti ką tik nori. Štai, tarkime, siekis tapti europietišku miestu. Europa - išties simbolinė sąvoka, kuri išreiškia daug neapčiuopiamų dvasinių dalykų. Kita vertus, atsigręžus į poltinį lygmenį, ji taip pat kalba apie konkrečias vertybes: palaikyti Europos Sąjungos idėją ir plėtrą, gerbti asmens judėjimo laisvę, priimti kitus žmones. Kai pradedi pagal šiuos kriterijus vertinti tikrovę, akį rėžią tai, kad senosios Europos šalys yra linkusios stabdyti plėtrą, agresyvokai vertina emigrantams palankią politiką, stokoja tolerancijos kitataučiams, ir šiais požiūriais mūsų visuomenė atrodo net pažangesnė už tuos, į kuriuos siekia lygiuotis.
RAKTAS. Miesto festivaliai, žvelgiant iš mokslo pozicijų, yra raktas į Klaipėdos visuomenės pažinimą.
Dar vienas jūsų atskaitos taškas - miesto šventės, kurioms tyrimuose skiriate nemažai dėmesio.
L. Kraniauskas: Man miesto šventės yra raktas į Klaipėdos visuomenės pažinimą, ne meninio vertinimo objektas. Skonio elementas leidžia priskirti vienai ar kitai šventei konkrečias vartotojų grupes: Jūros šventė tapo "popso" sinonimu, bet kartu - ir simboliniu atskaitos tašku: štai "Tinklų" bei Džiazo festivalio publika ją dažniausiai peikia, pozicionuodama save kaip labiau išprususią.
Be to, mano išskirti festivaliai: Jūros šventė, Klaipėdos pilies džiazo festivalis ir mažųjų kino formų festivalis "Tinklai" - rengiami ne specialiai jiems sumanytose erdvėse, bet gatvėse, aikštėse, poindustrinėse patalpose ir pan., šitaip judėdami mieste, skirtingai nuo "stacionarių" kultūros renginių bei įstaigų.
Prisiskaičius prancūzų autorių, teigiančių, kad festivalis, kilęs iš karnavalo, siejasi su individo išlaisvėjimo idėja, man įdomu, ar tai pasakytina apie mūsų renginius. Turiu konstatuoti, kad išlaisvėjimas Džiazo festivalyje, beje, įvykstantis ne be vartotojiškos tapatybės aktyvinimo einant per alaus kioskelius, gana greitai numalšinamas išėjus už festivalio teritorijos.
Kita vertus, šventės, tarsi imperialistinės būtybės, linkusios plėsti savo teritorines ribas - tai akivaizdu sulyginus keliolikos pastarųjų metų Jūros šventės bei kitų mano minėtųjų renginių žemėlapius. Manau, šią tendenciją stebėsime ir toliau. Beje, teko girdėti, kad viename mieste Prancūzijoje sėkmingai gyvuojant festivaliui, kuris sutraukia gausybę svečių ir turistų, netgi atsirado bendruomenės remiamų siūlymų nugriauti keletą senų pastatų, trukdančių renginio plėtrai, - šypsosi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą