"Jis nuolatos piešė ir piešė. Visur: laukdamas autobuso, traukiniuose, pobūviuose, kelionėse. Praeivius ar šiaip priklydusias mintis ir vizijas. Iš to palikimo ir sudaryta knyga", - leidinio "Prabėgančios mintys" pristatyme kalbėjo V. Rimkaus našlė ir leidinio sudarytoja Irena Rimkienė. O knygos pratarmėje ji taip charakterizavo žmogų, su kuriuo ji ėjo, o ir dabar tebeeina (dvasiniai saitai juk išlieka) gyvenimo keliu: "Jautrumas, gebėjimas pastebėti ir stebėtis, glaudus ryšys su aplinka, gyvenimo įvairovės pajautimas, siekis matyti, pažinti, fiksuoti... Nieko Jo gyvenime nebuvo nereikšmingo, nesvarbaus, atmestino... Iki naivumo neblėstantis tikėjimas, kad galima žmonėms patarti, parodyti teisingą gyvenimo kryptį ir... viskas pasikeis į gera." Tokį jį pamena daugelis klaipėdiečių, gausiai susirinkusių į knygos pristatymą. Ir - kuo labiau tolsta nuo mūsų į dausas iškeliavęs žmogus, tuo labiau ryškėja jo didingumas.
ŽMONA. Vaclovo Rimkaus našlė Irena Rimkienė, nešdama žmonėms, kas vyro palikta ir išmąstyta, kalnus nuverčia.
FRAGMENTAI. Kūryboje dominuojančią vietą užima Klaipėdos gatvelių, namukų ar jų fragmentų tikroviškas ir jaukus vaizdavimas.
Tapyba
V. Rimkus vadintas Klaipėdos senamiesčio metraštininku, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo propaguotoju. Jo kūryboje dominuojančią vietą užima Klaipėdos gatvelių, namukų ar jų fragmentų tikroviškas ir jaukus vaizdavimas. Pažvelgus į V. Rimkaus tapytus senamiesčio vaizdus, vargiai galima juos atpažinti, nes tai jau dingusi Klaipėda. Senasis miestas liko paveiksluose, kaip ir jo piešiniuose liko žmonių, su kuriais suvedė likimas, atvaizdai.
METRAŠTININKAS. Vaclovas Rimkus vadintas Klaipėdos senamiesčio metraštininku, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo propaguotoju.
Stengdamasis drobėje palikti atminimą ateities kartoms, su skaudančia širdimi dailininkas vaizdavo nykstančius architektūrinius uostamiesčio Vitės kvartalo, Rūtų, Amatų, Turgaus, Daržų, Butsargių gatvelių peizažus, senas Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos kaimo sodybas, koplytstulpius, piliakalnius. Architektūrinis paveldas V. Rimkaus paveiksluose švyti skaisčia žaluma, linksmomis byrančių žiedų arba ramaus, jaukaus sniego užmigdytos aplinkos spalvomis.
Tarp šių paveikslų įsiterpia žinomų ir nežinomų žmonių portretai, prikaustantys dėmesį giedra nuotaika, dvasingumu, ant didžiulio formato drobės iškylanti vizija, kviečianti plėsti žmogiško pažinimo ribas. Bet tapybos darbų reprodukcijų daugiau taip pat V. Rimkaus našlės parengtoje ir išleistoje knygoje "Gyvenimas yra dovana".
PORTRETAI. Tarp kūrėjo paveikslų įsiterpia žinomų ir nežinomų žmonių portretai, prikaustantys dėmesį giedra nuotaika, dvasingumu.
"Mažoji" tapyba ir grafika
O knygoje "Prabėgančios mintys" iliustruota daugiausiai "mažosiomis" V. Rimkaus paveldo formomis. "Kai man pasiūlė rengti knygos dizainą, kiek išsigandau. Iki tol apie V. Rimkaus kūrybą ne ką tebuvau girdėjusi. Negaliu dirbti su "medžiaga", kuri man nepatinka. Bet, susipažinusi su pateiktais V. Rimkaus tapybos, grafikos darbais, piešiniais, akmuo nuriedėjo nuo širdies. Tai buvo man artima. O aštuonmetis sūnus, pamatęs tuos darbelius, netgi pareikalavo: "Mama, vesk mane mokytis piešti, noriu išmokti, kaip tas dėdė..." - pasakojo knygos dizainerė Jūratė Banytė-Gudelienė.
Komanda
I. Rimkienė, nešdama žmonėms, kas vyro palikta ir išmąstyta, kalnus nuverčia. Bet gal jie nenugriūtų, jeigu įveikti nepadėtų komanda. Dažniausiai tai labai geri žmonės, suvokiantys V. Rimkaus palikimo vertę. Kai kas skiria tuos du procentus pajamų mokesčio, kai kas aukoja. Pirmosios I. Rimkienės parengtos knygos "Gyvenimas yra dovana" redaktorė buvo Birutė Šeškauskienė. Redaktoriauti ji buvo pakviesta ir antrajai. Fotografas Algimantas Kalvaitis artimai bendraudavo su Irena ir Vaclovu. Pasak ponios Irenos, jis ir buvo iniciatorius, kad ši knyga pasirodytų. Tad, žinoma, talkino rengiant knygą "Prabėgančios mintys". "Aš nelabai suprasdavau Vaclovo kūrybą. Užtat man buvo labai įdomu susipažinti su jo "virtuve", perfotografuojant darbus. Tai visuomet įdomu - prisiliesti, pajusti", - knygos pristatyme kalbėjo jis. O redaktorė B. Šeškauskienė prisipažino, kad per knygos rengimą spaudai ji susipažino su Vaclovu Rimkumi. "Jiedu per gyvenimą ėjo susikabinę už rankų. Tebeeina ir šiandien, nors jo dvylika metų nebėra, tačiau dvasinėje plotmėje tai įmanoma", - kalbėjo ji.
Mintys
Na, o Vaclovo Rimkaus minčių didybę susirinkusieji į knygos pristatymą pajuto iš vakarą vedusios Dalios Kanclerytės lūpų. Jai saksofonu pritarė maestro Pranas Narušis. Kaip tiksliai V. Rimkus įvardindavo dienoraštyje aprašomo momento svarbą ar perteikdavo gamtos grožį su žaibais ir perkūnais ar laukų žydėjimu. Gyvenimo prasmės pajautimas iš tų dienoraščių ir pasvarstymų pareina mums. Tik sugebėkime tai įsileisti į vidų...
"Žiūriu ilgai į mėlynas žibutes, tiesiog medituodamas, ir jaučiu, kokios sunkios skaudžios mintys... Juk prieš 26 metus, ligos užkankinta, mirė Mama, tada buvo pirmadienis. Šiaip istoriškai 26 metai rodos nedaug, o žmogaus gyvenime labai nemažai. Jeigu vandenėliu matuotum - daug jo nutekėjo upėmis ir upeliais, daug kas pasikeičia per tiek laiko ir žmogaus gyvenime. Žmogus priartėja prie savo nebūties... Ką ji reiškia? Jei žmogus turi konkrečių sumanymų, tai, žinoma, ką nors ir padaro, o jei ne - laiką praleidžia nuobodžiaudamas, žiovaudamas ir, žinoma, dirbdamas, kad nenumirtų. Šiaip gyvenimas žavus ir - ne. Jei sugebėsi stebėtis ir džiaugtis - jis nuostabus, nes vienintelis, kurio jau niekad nepakartosi." 2000 balandžio 2 d.
"Mainosi laikai, keičiasi žmonių požiūriai. Ateinančios naujos mintys braunasi į žmonių smegenis, kurias suvokti kartais per sunku - reikia proto lankstumo, reikia minties spinduliavimo. O laiko tėkmė be didesnių pastangų nustato žmogaus ir apskritai žmonijos eigos dėsnius." 1994 rugsėjo 11 d.
"Vėjasparnio" leidykla knygą "Prabėgančios mintys" išleido 500 egz. tiražu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą