Daugelį į Bolzaną atvykusiųjų kolektyvų nuvylė tai, kad suaugusiųjų grupėms nebuvo skirti gidai, lydintys į koncertams skirtas vietas - skverus ir aikštes. Tie savanoriai gidai labai pravartūs ir patarti, kaip spręsti tiesiog buityje kylančias problemėles. Bolzane tokie gidai savanoriai buvo skirti tik vaikų kolektyvams. Gerai, kad "Bočius" vežusieji autobusu vairuotojai turėjo "džipiesą", pagal kurį atsekė vietą, kur "Europiados" dalyviai buvo maitinami.
Tik gerai pastudijavus Bolzano miesto planą ir naudojantis tuo "džipiesu", ieškota skverų, aikščių, gatvelių, kuriose reikėjo koncertuoti. Su visuomeniniu transportu, kuriuo "Europiados" dalyviai, kaip ir Klaipėdoje, galėjo vėžintis nemokamai, dardėti reikėjo labai ilgai. Tiesa, buvo ir specialių autobusų, tačiau į juos įsigrūsti reikėjo akrobato įgūdžių...
Nepaisant to, pasiuntiniai iš Lietuvos visur pasirodydavo laiku. Todėl buvo labai malonu iš Bolzano savivaldybės tarnautojo išgirsti, kokie lietuvių kolektyvai drausmingi, punktualūs ir tvarkingi. Bet manau, kad tų savybių nestigo ir kitų Europos valstybių pasiuntiniams.
Koncertai savo malonumui
Šiomis dienomis per LTV 2-ąjį kanalą rodomas dokumentinių filmų ciklas "Europiada". Kelias į Lietuvą". Tai filmas, susuktas pernai Klaipėdoje vykusioje 46-ojoje "Europiadoje". Jis vertingas ir tuo, kad jame išryškinamos detalės, kurių daugelis klaipėdiečių per kolektyvų gausybės margumyną nespėjo pastebėti. Tarkim, kolektyvo iš Italijos, Sardinijos, gerklinio savito dainavimo, ispanų kolektyvų iš įvairių Ispanijos regionų drabužių skirtingumo, šokių ar dainų manierų įvairovės.
Tas pat buvo ir Bolzane, kai pro tavo akis plaukia ir plaukia kolektyvai, o tu nespėji fiksuoti detalių. Užtat čia tiesiog užburdavo nenumatyti, į jokius grafikus neįtraukti koncertai, kai įvairiausių tautų grupelės tiesiog pradėdavo griežti, dainuoti ar šokti savo malonumui. Kone kas vakarą erdvioje Ledo arenos fojė giedodavo vietinis Bolzano "Coro Castel Flavon" vyrų ansamblis. Arba čekai, susispietę kamputyje su savo "bandūromis", skėlė tokius šedevrus, kad kojos pačios kilnojosi. Ir visai nenuostabu, kad pavargę ir suplukę iš Bolzano aikščių grįžtantys airiai skubėjo ne į savo "miegamuosius apartamentus", o pagauti šišo tuoj pat pradėjo straksėti pagal čekų skeliamas melodijas. Beregint susirinko šio reginio pasižiūrėti nemaža minia, iš kurios daugelis bandė imituoti airių šokių žingsnelius. Arba ispanės, parplaukiančios su savo įspūdingom sukniom, tauškindamos kastanjetėmis, bemat susilaukdavo kitų tautų vyrukų dėmesio, ir prasidėdavo toks siautulys, kad nė vieno pro šalį praeinančio abejingo nelikdavo.
Šie improvizaciniai koncertai tikrai darė kur kas didesnį įspūdį nei numatytieji Bolzano bažnyčiose ar aikščių scenose.
Jau ankstesniuose rašiniuose iš 47-osios "Europiados" minėjau, kaip paskui "Bočius" sekiodavo grenlandai arba kaip "Mingės" kapelija bičiuliavosi su škotais. Visa tai ir yra tikrasis "Europiados" žavesys, dėl kurių kolektyvai iš įvairių Europos valstybių trenkiasi tūkstančius kilometrų.
Tai ko gi tie "Bočiai" po Europą trankosi?
Po pirmos kelionės iš Palangos į Bolzaną paros, kai beveik visiems "bočiukams" buvo sutinusios kojos, ir jie trumpų sustojimų degalinėse metu stengdavosi kaip gandrai pastovėti ant vienos ar kitos kojos, to ir paklausiau Rozalijos Gabriolotienės. Beje, jai kojelės išpampusios buvo bene labiausiai iš visų. Nė kiek nesusimąsčiusi ši išpyškino: "Tai ar geriau namie ant "sofkės" kiurksoti ir į sienas žiūrėti? Va, pravažiavom Lenkiją. Kiek jau įdomaus pamačiau. Ir kiek dar tų įdomybių pamatysiu..."
Vincentas Rimas Tranauskas, "Bočių" šokių ansambliui jau daugelį metų akompanuojantis koncertina, o šiaip daugiau nei tris dešimtmečius dirbęs pedagogu, be "Bočių" jau savo gyvenimo neįsivaizduotų. Kas be ko, - ir be tokių kelionių. Juk "Bočiai" ne tik į "Europiadas", bet ir kitus folklorinių ansamblių festivalius važiuoja. O ir šiaip koncertuoti į įvairius Lietuvos miestus ir miestelius yra kviečiami. Patys pasirodo, į kitus pasižiūri.
Irena ir Robertas Grigai - jaunesnioji "Bočių" karta. Jie nemažai metų gyveno ir dirbo Čikagoje. Ten lietuvių išeivių kolektyve šoko, Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėje dalyvavo. Na, o sugrįžę į Lietuvą iš karto dairytis pradėjo, kur toliau galėtų kojas miklinti. Taip "Bočius" susirado.
"Bočių" moterų vokaliniame ansamblyje dainuoja Augenija Motiejauskienė ir Česlova Petkienė. Kai "bočiukai" jau buvo prisisotinę Alpių kalnų vaizdų, moterys važiuojančiame autobuse - name ant ratų - dueto rečitalį surengė. Bendrakelioniai plojimų duetui negailėjo ir prašė dar.
Virgina Palšienė poezijos posmus apie kelionę sudėlioti spėjo. Bronius Zakarauskas visos kelionės metu vis taiklių ir šmaikščių replikų pasvaidydavo. Antanas Šėgžda paslaugumu pasižymėjo, - vis kokiai moteriškei lagaminus tempti padėjo.
Žodžiu, tiek autobuse, tiek Bolzano ledo arenos "miegamajame" greta "Europiados" didybės vyko ir kolektyvo gyvenimas. Bolzane buvo "pakrikštyti" naujokai, "miegamajame" buvo atšvęstos Oninės. Kad nupintų Onoms Freimanienei ir Narkuvienei gėlių vainikus, Bronius Zakarauskas, iš Palangos išvažiavęs su skaudančia koja, į Alpių kalnus kopė jų priskinti ir vainikus varduvininkėms pinti.
Indrė Ordavičienė irgi Alpių flora domėjosi, herbariumus iš augalų į knygas spaudė. Žodžiu, interesų ir pomėgių margumynas, emocijų skirtingumas. Bet šiuos paminėtus ir nepaminėtus "Bočių" žmones vienija ir visiems bendras interesas - šokis ir daina.
Kiekvienoje kelionėje išryškėja vis naujų talentų. Šioje visiems tapo aišku, kokia puiki kelionių organizatorė Meilė Bukytė, kuri rūpinosi ir autobuso nuoma, ir kelionės maršrutu, ir surasti kuo pigesnius ir patogesnius viešbučius pakeliui, kur žmonės galėjo atsikvėpti, išsimaudyti ir toliau keliauti.
O kas tuos žmones buria ir vienija? Taip, šokis ir daina. Bet be ilgametės vadovės Janinos Serapinienės ir "Bočių" asociacijos prezidentės Birutės Mockuvienės "bočiukai" jaustųsi našlaičiai. Tai jos yra kolektyvo varomoji jėga. Burianti, vienijanti. Ir kas be ko - tradicijas sauganti ir gausinanti.
Iš kiekvienos kelionės "Bočiai" sugrįžta tegul ir pavargę, bet sutvirtėję kasdieniam gyvenimui. Ne veltui Antanas Šėgžda tarsi sau, tarsi visiems bendrakelioniams prisipažino: "Na, ir kas, kad dabar karšta, jaučiuosi pavargęs; jau žinau: dirbsiu savo darbus, o mintimis į Alpes ar Gardo ežerą, Džiuljetos balkonėlį Veronoje grįšiu."
Taigi ir vardan tų žavių gyvenimo akimirkų, prisiminimų "Bočiai" po "Europiadas" trankosi. Kaip dauguma kitų kolektyvų iš Europos valstybių, - pavargsta, gal kokiu momentu ir pagalvoja "Koks velnias mane nešė į tas galeras..." Bet nuovargis atslūgsta. O tas "trankymasis" - užtaisas kasdienybei, kurioje žmogus ne vien duona sotus...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą