Ko dūsauja Klaipėdos dramos teatro mūzos

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius Klaipėdos dramos teatrui žinomo skulptoriaus sukurtas bareljefas-pano "Dialogas", panašu, įsitraukė į dialogą su fantomu. Matyt, neturime Lietuvoje analogų, kad tokio dydžio ir vertės meno kūrinys taip ilgai neišvystų dienos šviesos. Patriotiškai nusiteikę visuomenininkai pasiryžę neleisti šio unikalaus menininko darbo paversti metalo laužu. Tačiau kaip kūriniui sulaukti šlovės valandos, kai iki šiol nesutariama, kieno nuosavybė jis yra?

Ši istorija prasidėjo 1987 m., kai pagal architekto Sauliaus Manomaičio projektą buvo pradėtas restauruoti seniausias Lietuvoje Klaipėdos dramos teatras. Tada buvo numatyta naujojo teatro priestato fasadą iš Teatro aikštės pusės papuošti meno kūriniu - skulptoriaus Algirdo Boso bareljefu- pano, vaizduojančiu menininką - kūrėją su Pegasu, mūzomis ir fachverkinės architektūros fragmentais kaip aliuzijomis į senąją uostamiesčio architektūrą, su lotyniškais užrašais.

Projektas buvo suderintas su ano meto Lietuvos kultūros ministerijos atstovais. Iš pradžių siūlyta bareljefą-pano kaldinti iš marmuro, bet vėliau nuspręsta gaminti iš bronzos su šlifuoto granito plokštėmis. Kūrinys turėjo užimti 100 kv.m. sienos, bronzinės detalės - apie 56 kv.m.

ATSIŠAUDO. "Nesu savo kūrinio šeimininkas, negaliu primesti savo valios, tačiau teatras turėtų pasirūpinti savo turtu", - sakė skulptorius Algirdas Bosas.

1988 m. pradėtas lipdyti natūralaus dydžio bareljefo-pano modelis tais pačiais metais buvo ir baigtas. 1989-1990 m. bronzinės kūrinio detalės buvo atlietos Kauno "Centrolito" gamykloje ir perduotos užsakovui - Klaipėdos dailės kombinatui. Deja, atrestauruoto teatro atidarymo metu kūrinys nebuvo sumontuotas, kaip planuota, nes Lietuvai atgavus nepriklausomybę neatsirado lėšų ir darbai buvo atidėti.

Tuometinis šalies prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas apie 1993 metus žadėjo skirti lėšų iš valstybės biudžeto, bet tik po to, kai ant Vilniaus arkikatedros bus pastatytos skulptoriaus Stanislovo Kuzmos atkurtos skulptūros. Kalbama, kad anuometė vyriausybė skyrė paramą teatrui, tačiau pinigai buvo panaudoti vario skardomis dengiant teatro stogą.

Po dešimties metų Klaipėdos dramos teatro pastatai ėmė grimzti, sienose atsivėrė plyšiai, rūsius užtvindė gruntiniai vandenys. Avarinės būklės teatras buvo uždarytas, tačiau jo vadovo Gedimino Pranckūno rūpesčiu sandėliuose laikytos bronzos plokštės buvo pergabentos į garažą.

Praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, 24 metams, A. Boso skulptūrinės kompozicijos likimas vis dar kelia nerimą VšĮ "Mažosios Lietuvos kultūra" atstovams ir pavieniams entuziastams. Kaipsyk jų bei bareljefo-pano autoriaus iniciatyva šių metų birželio 27 d. buvo atlikta kūrinio apžiūra. Dalyvaujant skulptoriui A. Bosui, Klaipėdos dramos teatro vadovo pavaduotojai Virginijai Trečiokaitei, VšĮ "Mažosios Lietuvos kultūra" atstovam, pasitelkus keliamąją techniką ir darbininkus, kiekviena bronzinė detalė iš saugojimo duobės Jurginų gatvėje buvo keliama po vieną, pažymima numeriu ir nufotografuojama. Konstatuota, jog trūksta 2 detalių iš 33.

FRAGMENTAI. Dar net nesujungti į vientisą kūrinį jo fragmentai yra iškalbingi. Nuotrauka iš Klaipėdos dramos teatro archyvų.

Tegu bent žino, kad yra

Skulptorius A. Bosas apie 24 metus saugomą meno vertybę sako, kad ji turėtų užpildyti tuščią fasado erdvę: esą po rekonstrukcijos kostiumas pasiūtas, tik saga neprisiūta.

"Atrodo, biurokratai nenori, kad kūrinys atsirastų, tai jiems būtų papildomas rūpestis. Ir "atsišaudo" įvairiais pasiteisinimais. Skulptūra nepaseno kaip bendražmoniška vertybė ir dar šimtą metų nepasentų. Ne aš čia šeimininkas, aš galiu tik parodyti, kokie darbai ir medžiagos reikalingi pritvirtinti pano, o darbų sąmatą turėtų sudaryti specialistai", - sakė A. Bosas. Į argumentus, jog 10 tonų sveriančio pano neatlaikytų rekonstruoto pastato sienos, atsako, kad tai yra plokštuminis darbas, tereikėtų jį pritvirtinti, o ne kabinti.

Skulptorius paneigė gandus, jog sovietmečiu Kultūros ministerijos užsakymu bareljefu-pano buvo numatyta papuošti Dailės parodų rūmus; ten jis net netilptų. Prisiminė, kad 1987 m. prie Kultūros ministerijos veikusi Respublikinė meno taryba įvertino konkrečiai erdvei skirtą jo kūrinį, stebėjosi, kaip provincija gebėjo sukurti tokį monumentalų šedevrą, ir palaimino jo pastatymą.

"Anuometis Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys ketino paremti mano projektą, ir jeigu jis būtų gyvas, idėja būtų įgyvendinta. Tada jei ką partija pasakydavo, visi atsiklaupdavo. Dabar aš noriu, kad visuomenė bent žinotų, jog toks kūrinys yra", - emocingai kalbėjo A. Bosas, anuomet už projekto eskizą ir kūrybinę dalį gavęs honorarą apie 10 tūkst. rublių. Bet juk ne užmokestis yra svarbiausia. Apžiūros akte pažymėta, kad granito plokštės nepakitusios, bronzinės pano dalys sveikos, tačiau su laiko pėdsakais - matinės, be spindesio.

Jis prisiminė, kad apie 2000-uosius metus iš teatro buvo dingusios 6-7 granito plokštės. Žmogus, kuris tą bareljefą kalė, nenuslėpė, kad teatro vairuotojas norėjo iš pavogtų plokščių kaldinti antkapinį paminklą. Laimei, plokštės pražuvėlės buvo susigrąžintos.

Ne prieš, jeigu rastų rėmėjų

Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas prisiminė, kaip, atėjęs vadovauti kolektyvui, išlietas bareljefo-pano detales rado suverstas siaurame koridoriuje.

"Pinigų iš Kultūros ministerijos mes gavome tik teatro rekonstrukcijai, išlaidos bareljefo-pano pakabinimui parengtame projekte nebuvo numatytos. Atlikome tik A. Boso darbų inventorizaciją. Nėra jokių dokumentų, kad šis meno kūrinys yra mūsų nuosavybė. Su džiaugsmu įkūnytume menininko sumanymą, tik kur gausime pinigų sąmatininkams, ekspertams, turėsiantiems nustatyti, ar teatro sienos atlaikys 10 tonų svorį, kiek kainuotų jų sutvirtinimas. Mecenatų ieškojimas yra ne mano reikalas, aš buvau tik bareljefo saugotojas. Per tą laiką pasikeitė tiek valstybės ir miesto vadovų, džiaugiuosi, kad granito plokščių niekas neišnešė", - sakė G. Pranckūnas. Prieš dešimtmetį bareljefo montavimo darbams būtų užtekę 200 tūkst. litų, šiandien jų reikėtų kur kas daugiau.

Jis mano, kad iniciatyvą ištraukti voratinkliais apaugusį kūrinį parodžiusi Mažosios Lietuvos kultūros bendruomenė, visuomenininkai turėtų "ryškintis" problemą miesto Taryboje, tada galima kreiptis ir Kultūros ministrą dėl galimos paramos. Tuomet ir jam būtų ramu, niekas nekaltintų dėl tariamo abejingumo ir nebeliktų atsakomybės už kūrinį, kurio dabartinė teatro vadovybė neužsakė.

Dramos teatro atstovė V. Trečiokaitė suabejojo, kad iškilus bareljefo-pano, žvelgiant iš toliau, neužstotų prie fasado esančios kolonos, arti priėję ir užlipę laipteliais, lankytojai esą taip pat nematytų visumos. Anot jos, A. Boso darbui gal reikėtų paieškoti tokios erdvės, kur jis suskambėtų, kaip antai A. Sakalausko "Arka".

"Nieko neišeikvojau"

"Neatsimenu, bet jeigu teatrui apie 1994 m. ir būtų buvę skirtos lėšos (galėjo būti apie 70 tūkstančių litų, bet dokumento nerasta), tai būtų buvęs tik lašas jūroje. Tada Savivaldybei teatras mažiausiai rūpėjo, o mums buvo svarbiausia, kad gyvuotų teatras, rastume rėmėjų spektakliams statyti", - sakė buvęs Dramos teatro vadovas Romualdas Pletkauskas. Pasak jo, kuo toliau, tuo labiau praėję įvykiai teatre apgaubiami rūku, muilo burbulu, esą to meto administracija iššvaistė skirtas lėšas. Ką žmonės galvoja, kalba, tuo ir tiki, todėl atsigirsta iškreiptas aidas.

R. Pletkauskas prisimena, kaip su A. Žaliu sutarė, kad po remonto teatro fasadas būtų nutinkuotas, teatras - atidarytas, ir po to ieškosią pinigų bareljefui pakabinti. Ne kartą su A. Žaliu sakė kreipęsis į Kultūros ministeriją, kad bareljefas būtų atlietas iki galo. Sakė, kad ėjo kryžiaus kelius, važiavo ir pas tuometinį Lietuvos vyriausybės finansų ministrą Romualdą Sikorskį, kuris palankiai žiūrėjo į teatro rekonstrukciją, sakė: "Bažnyčia ir teatras statomi kartą gyvenime." Per kelias dienas pavyko gauti per ministerijos finansų skyrių pinigus teatrui remontuoti. Į darbų sąmatą nebuvo įtrauktas bareljefo montavimas, tai buvo tarsi koks šašas.

Teatras buvo atidarytas 1990 m., per ekonominę sovietų imperijos blokadą, kai tautiečiai neturėjo kuo šildytis ir ką valgyti, kai kurie net burnojo, ar taip jau mirtinai reikėjo tą teatrą atidaryti.

Vėliau, kai Klaipėdos meru buvo Rimantas Taraškevičius, esą suskaičiuota, kad bareljefo sumontavimas atsieitų apie pusę milijono litų.

Galai - į vandenį?

"Rengiant teatro rekonstrukciją, aš buvau tik dvasinis projekto vadas. Projekto vykdytojai neįtraukė bareljefo montavimo darbų, apie tai buvo tik užuominos", - sakė architektas Saulius Manomaitis, prasitaręs, kad visiškai baigto A. Boso bareljefo nematė, kaip ir daugelis specialistų. Dėl išsamesnių projekto duomenų bei paaiškinimų pasiūlė kreiptis į UAB Klaipėdos restauravimo centro vyriausiąjį inžinierių, deja, praėjusiais metais įmonė buvo likviduota, vadinasi - galai į vandenį?

Anot jo, tai būtų klasikinis sprendimas - prie pastato įėjimo portikai paprastai puošiami. Į nuomonę, kad fasado kolonos užstotų kai kurias bareljefo dalis, architektas žiūri ironiškai: "Matėte, kaip moteris koketuoja? Savo grožį ji parodo ne iš karto, atidengia po truputį." A. Boso savitos tematikos plokštuminis darbas, skirtas apžvalgai, privalėtų atsidurti tik tam tikros paskirties pastate, teatre, nes aikštėje ar ant gyvenamojo namo fasado tokio darbo nepastatysi.

S. Manomaitis turi minčių, kaip būtų galima paprasčiau išspręsti bareljefo dilemą "būti ar nebūti". Jis sako, kad kalbėdamas su A. Bosu siūlė kūrinį daryti ne iš bronzos, bet iš gipso, esą katedros ir rūmai su gipso lipdiniais stovi šimtmečius.

UAB "Pamario restauratorius" direktorius Aldas Kliukas, kurio įmonės darbininkai rekonstruoja Klaipėdos dramos teatrą, sakė negalintis komentuoti to, ko nežino. Girdėjo, kad tarybiniais laikais buvo atlietas bareljefas, bet su restauratorių įgyvendinamu projektu tai nieko bendro neturi.

"Dabar jo montavimo darbai kainuotų nemenkus pinigus, kalba eitų apie šimtus tūkstančių litų. Nesąmones paisto visuomenininkai, kurie teigia, kad bareljefą pritvirtinti paprasta, bet iš tikrųjų yra darbų, kaip kiaulę pasipjovus: virinti, šlifuoti, o dar tokie svoriai. Man atrodo, nuo senų laikų buvo darbų sąmata keli šimtai tūkstančių pas mano darbuotoją, bet dabar pasikeitė patys sąmatų principai, jų sudarymo tvarka dabartinėmis kainomis. Tai ne juokai", - sakė A. Kliukas.

Klaipėdos miesto vicemeras Vytautas Čepas, kuruojantis aptariamą reikalą, sakė, kad miestui skirti lėšų bareljefui statyti - tai ne karvę padovanoti. Esą turto savininkas turi būti pasiruošęs aiškintis su Kultūros ministerija, bareljefas - ne miesto politikų turtas ir ne jų reikalas.

"Miestui reikia statyti "Dinamo" baseiną, tiltą per geležinkelį, sutvarkyti Atgimimo aikštę su požeminiais garažais, nes tai būtina miesto infrastruktūros dalis. Ruošiami kompleksiniai urbanistiniai sprendimai, vien dėl baseino esame su 8-10 milijonų kupra. Nenoriu įžeisti bareljefo autoriaus, darbas - titaniškas, tačiau savo laiku su menininku buvo atsiskaityta. Prieš metus pas mane buvo atėjęs G. Pranckūnas, kalbėjo apie kūrinio likimą, bet teatras pinigų neturi", - sakė V. Čepas.

Prisikels iš pelenų?

VšĮ "Mažosios Lietuvos kultūra" atstovai teigia, jog nevalia leisti pražūti tam, kas sukurta vertingo šalies kultūrai. A. Boso kūrinys ištvėrė ilgą kelionę į nežinią, kurioje susipynė aibė interesų ir trukdžių, gal net nenoras išsaugoti tai, kas nepavaldus laikui ir jokiems revoliuciniams pokyčiams.

"Mūsų žingsniai būtų tokie: tariamės su G. Pranckūnu, šviesuomenės atstovais, palaikančiais bareljefo idėją. Rengiamės važiuoti pas kultūros ministrą Šarūną Birutį, prašysime, kad tarpininkautų, padėtų. Vicemeras V. Čepas kuruoja tą klausimą, mums pritaria. Bandysime bendromis pastangomis šią dovaną teatro atidarymo proga įteikti miestiečiams, kad gautų gražų, didingą, impozantišką epochos kūrinį. Tokio nėra visoje Lietuvoje, šiuo darbu, ko gero, nukonkuruotume Vilniaus nacionalinio dramos teatro "Tris mūzas", sukurtas S, Kuzmos", - sakė VšĮ "Mažosios Lietuvos kultūra" dalininkas Algimantas Švanys.

Anot jo, reikia turėti galvoje, kad ne šiaip kvaileliai sugalvojo fix idėją ir nori ją prastumti. Pagarba G. Pranckūnui, kad kūrinio neišardė, neišlydė, neišpardavė, bet sugebėjo išsaugoti.

"Norime reabilituoti istorinę tiesą. Kai kas gali tai net vadinti tarybiniu paveldu, bet kūrinys nieko bendra su buvusia ideologija neturi. Mes jau kalbėjomės su Nepriklausomybės akto signataru, diplomatu Vytautu Plečkaičiu, organizuosime, kad ir Klaipėdos krašto signatarai pasirašytų peticiją. Juk tai ne vien mūsų krašto žmonių, visos tautos garbės reikalas", - kalbėjo A. Švanys.

Pasak jo, žmonės nenori nė piršto pajudinti dėl bendro tikslo, jeigu neturi naudos. Sužinojus, koks Kultūros ministerijos požiūris į mūsų kultūros reliktus, gal pagaliau reikalai pajudės iš vietos ir bus realizuota istorinė dviejų epochų sankirtoje gimusi mintis bei sukurta dvasinga meninė kompozicija praturtins mūsų pasaulėjautą ir savivertę.